Ne apie lėlytes patogiąsias mes kalbame. Ir ne apie tai, kad gulėtų lovytėje ir nė cypt. Apie itin neramius, ultra turbo jautrius vaikus. Pabūtumėt su tokiu du metus besianalizuodama iki begalybės - duodu beveik garantiją, kad dabar čia nerašytumėt, o gulėtumėt prifarširuota raminančių vaistukų

Aš leidžiu sau patarti iš savos patirties, mano du vaikai iš trijų tokie. Čia ne apie gulėjimą ir nė cypt eina kalba, o apie tai, kad "ar kada nors jis nustos rėkęs", kai padarei viską ką galėjai ir dar tiek pat, ir dar, ir padauginus iš dešimties.
Tėvams, auginantiems tokius vaikus, būtina išmokti atsiriboti. Žinoma, ne numesti kūdikį ir palikti. Bet, pvz., galima kuriam laikui vaiką priduoti kitam asmeniui. Mamai ramiai nueiti išgerti kavos, ar kur nors išvažiuoti iš namų. Na, arba bent jau viduje atsiriboti ir stoiškai atlaikyt tuos žviegimus, parėks-nustos, ne pasaulio pabaiga.