Nieko gero neizvelgiu kai zmones aukojasi neva bandant peraukleti smurtautoja, alkoholika.
Viena karta reikia isisamoninti, kad suage zmones keiciasi kai jiems, asmeniskai to reikia. Tol kol zmogus pats to sau nenuspres gali anam in sedimaja listi be muilo, nieko nepadarysi.
Smurtas, alkoholis, asocialumas baisus savo padariniais, mat ju sunys ta girtuokli smurtautoja, bet tai itakoja moteriske, pazeidzia jos psichika, saviverte, vaikai perima savo tevu bendravimo modeli. Tai yra jie i savo seima atnes toki pat modeli. Vyrai dazniausiai bus smurtautojai alkoholikai, moterys alkoholikes, smurtautoju aukos. Ir tas ratas suksis nesustodamas, nes ateinanti karta bus lygiai tokia pat asociali.
Tam kad issigyditi nuo utopiniu minciu, siulau pabuti savanoriais.
Po skyrybu, kurias sunkiai pergyvenau, mane slege neivykdytos pareigos jausmas, daugiau kaip metus lankiausi pas psichoterapeutas, ne kiek del saves, o kiek del sunaus, nes as buvau atsakinga uz jo ateiti, nuo manes priklause kiek as vyrui leisiu ji traumuoti.
Antras aspektas. Manau kad yra ydinga manyti, jei jau gyveni kartu, tai tas zmogus/zmones tampa tavo nuosavybe, suprask reikia su jais susilieti... Visu pirma kam to reikia? As asmeniskai isproteciau, jei kas kesintusi i mano asmenine erdve, istekedama, pasigimdydama vaikus as gi neprarandau savojo as, as lieku ta pati mastanti asmenybe, turinti savo vertybes, kriterijus. Ir visai man protu nesurpantama kodel uz mano veiksmus privalo nesti atsakomybe mano seimos nariai, negi buvimas seimos nariu, mane daro neveiksnia? Lygiai taip pat, man nereikia kad mano vyras susitapatintu su manimi, atsisakytu dalies saves, savo savasties. Tame ir yra bendro gyvenimo zavumas, kad mes skirtingi, papildom vienas kita, kito skirtingas poziuris padeda i situacija paziureti kitu kampu, o tai praturtina.
Galiu pasakyti drasiai, mes du skirtingi individai, nusprende kartu gyventi, buti draugais, bendraminciais, meiluziais, tevais ir t.t. Bet man nereikia, kad mes su vyru taptumeme siamo dvyniais.
Galiu padeti, su salyga jei mano pagalbos reikia, bet nekisti ja per prievarta, suprask, as atsakinga uz tave...
Moonte, si posta kiekviena moteris turi pasikabinti jei ne ant saldytuvo ar sienos, tai savo smegenineje ar sirdyje