Ar Sovietų sąjungoje buvo gera gyventi?

Kažkurioj Joanos Chmelevskos knygoj buvo labai gerai tas amerikiečių įsivaizdavimas, kaip čia pas mus tarybinius gyvenama, parodytas. Skaičiau jau Nepriklausomybėj, tai net galėjau iš juoko išsižviegt. Šiaip nelabai gal būtų buvę juokinga, būnant ten...


aš mokinausi rusų kalbą nuo "nulinės" klasės. Tai kai anglų tik nuo antros - tai koks jau čia nutautinimas
nors šiaip, pvz. vienas universitetas leidžia žurnalus, tarptautinės klasės, tai į juos nuo šiemet DRAUDŽIAMA rašyti lietuviškai. tik angliškai galima. Tai nelabai ir skiriasi nuo tarybinių laikų, kai buvo draudžiama rašyti mokslinius straipsnius lietuviškai, galėjai tik rusiškai.
jei jau taip pažiūrėjus. Savaime suprantama, tas lindimas į... atsiradęs būtent iš tarybinių laikų, pasakytum, čia Lietuva, norėsim ir rašysim - ir nieko su tuo bendradarbiaujanti užsienio leidykla padaryt negalėtų, bet rezultatas yra koks yra.


va tas man temoj ir nepatinka. kad bandoma žmones sudirbti. o juk iš tiesų buvo šeimų, tų vadinamų blatinių, kurioms buvo gerai tarybiniais laikais. ir kadangi jų sąlyginai irgi buvo ne taip jau mažai, visai nenuostabu, kad temoj yra palikuonių, kuriem tikrai buvo gerai ir dabar galimai tikrai yra blogiau.

aš tam tikra prasme irgi iš blatinės šeimos, tiesa, ne KGB irštvos, tiesiog tėvas dirbo pašto dėžutėse, tai turėjom ir butą didelį, ir maisto ir kuo apsirengt... ir tam tikra prasme finansiškai aš dabar gyvenu blogiau, nei gyvenau maža būdama. bet tai mano pasirinkimas - ir koks džiaugsmas yra turėti galimybę rinktis...

Nors sovietinė propaganda veikė ir mane, ir turiu gėdingą prisiminimą, kaip mane priėmus į pionieres, džiugiai tėvų akivaizdoje ėjau atsilapojus paltą, nes pasak manęs kaklaraištis man krūtinę šildo - įsivaizduoju kaip jiems, šeimose turėjusiems tremtinių, buvo "džiugu" turėti tokią dukrą. Ir net nelabai ką pasakysi auklėdamas - a nūž nubėgs ir kaip Pavlikas Morozovas paskųs... Aišku, paskui kažkaip smegenis susidėjau į vietą, nors net nelabai žinau kaip, gal visgi sugebėjo jie mane paprotint, ar kokios literatūros gavau, nežinau... Dešimties buvau kai taip džiūgavau savo pionierizmu O žiū dvylikos jau pilnai sirgau už Lietuvos laisvę, vaikščiojau į mitingus...

Tai vat man pasisekė, kad kažkaip smegenai išlaisvėjo. Tėvai buvo už laisvę. Seneliai. O kam nebuvo - tai iš kur po galais atrasti to patriotizmo? O kažkuo tikėti tai reikia, tai kodėl ne savo vaikyste? Ir tas pasiūlymas žmogų kažkur išsiųsti už KITOKIĄ nuomonę - yra ir požiauris, ir kas bjauru, visiškai grynai tarybinis. Prisiminkim, tarybiniais laikais irgi trėmė už KITOKIĄ nuomonę.

Tai siūlau svetimos nuomonės trėmimų entuziastėm pagalvoti - iš kur ateina tokia mąstysena - ir jos atsikratyti. Kaip sykis vasario 16osios proga. Galų gale išties išlaisvėti, nes į laisvą mąstymą neatskiriamai priklauso ir tolerancija kitaip galvojantiems.

Su švente

Tai niekas į kalėjimus, kaip kitados, nesiūlo uždaryt, o tik duot bilietą ten, kur žmogui geriau
Su mūsų Tėvynės švente

O kiek lietuvių nukentėjo, jeigu norėjo bent pasidžiaugti trispalve Vasario 16. Tą dieną KGB budėdavo ypač akylai ir kiekvieną įtartiną už parankių ir į "voronoką" sukišdavo.

forumietė Sani yra daug kartų adminų įspėta ir kelis kartus užbaninta už savo propagandą bent keliuose temose, taip sakant ji uoliai dirba rusų trolių fabrikui.

Raset galejo uzsidirbt ir isigyt... Sorry nusipirkt buto negalejo niekas, stovedavo zmones eilese po n metu, kad ji kas paskirtu ir gyveno po 5-6 zmones vieno kambario bute...

Taip, vieša erdvė ir laisvas nuomonių reiškimas, ko piktinatės? Kaip "Sani" ar Jūs turite teisę išsakyti savo nuomonę, taip turi ir kiti nariai.

Netiesa, galėjo. Galėjo namą statytis. Galėjo išsipirkti kooperatinį butą. Aišku, kai ko negalėjo. Negalėjo sulysti į paskolas nei už mokslus, nei už būstus, nei už mašinas ar kitus vartojimus.

Nesekite pasakų. Kaip galėjo statytis ir ant ko? Visų pirma, sklypą reikėjo gauti, po to - leidimą namą statyti, gauti paskyras plytoms, medienai ir t.t. Juk nei plytų, nei medienos taip paprastai nusipirkti negalėjai. Orderį kooperatiniame butui irgi gaudavai tik "atstovėjęs" eilėje darbovietėje, o į tą eilę galėjai atsistoti tik tuomet, jei pagal sovietinius normatyvus trūko "gyvenamojo" ploto, kuris, berods, buvo 5 kv.m. žmogui. O ir butą ne bet kokį galėjaisi "statytis", norma buvo 10 kv.m. "gyvenamojo" ploto.

Tų procedūrų "ką ten reikėjo gauti" nežinau ir nebeturiu ko paklausti.

Seneliai ir dar penki jų broliai- visi pasistatė namus. Tėčiui mano buvo 6 metai- tai tikriausiai nereikėjo laukti tų leidimų 50 metų?

Aš gimiau senelių namuose. Penkerių su tėvais jau gyvenau mūsų šeimos bute. Tai ir vėl, nei senelių namas mažesnis nei 25 kv.m., nei butas naujas 15 kv.m. buvo, o ir eilėje tėvai, taip išeina, nelaukė 20 metų?

Dar gerai pamenu, kaip močiutė vis zyzdavo "pirkit kooperatinį", na ir išzyzė, po dviejų metų išsikėlėme į kooperatinį.

Nei seneliai, nei tėvai nebuvo jokio sluoksnio elitas, senelis stalius, močiutė namudininkė, tėvai pedagogai. Vadinasi buvo galimybių ir paprastiems mirtingiesiems susikurti gerbūvį, tegul ir pagal praeito amžiaus supratimą.

galėjo. jei turėjo leidimą. ne - projektui leidimas, ne sklypo pirkimas - bet iš principo - statytis namą.
Mano tėvai pasistatė Ilgai negavo leidimo, nes buožių vaikai ivenok - 24 ir 5 ha. Abu Lietuvoje buvo laikomi mažažemiais, teta ir dėdė nemokėjo už mokslą, nes - mažažemiai...
. Paskui - susipyko su kolūkio valdžia, kad nesamdo kolūkio statybininkų. Ir tada, kai jau išaiškėjo, kad nesamdys, negavo leidimo akmenims susirinkti laukuose - reikėjo pamatuose. Rinko patyliukais, 2 metus. Finale - kadangi nestatė kolūkio statybininkai, pasakė, kad namo vistiek neįteisins. Tai tėtis iš džiaugsmo persidirbo projektą su pusbroliu, pasistatė ir "namo nebuvo" iki 1999 metų. Skant aš ten įsikrausčiau 3 metų, užaugau, baigiau universitetą ir tik tada, kai nusipirkau butą, tėvai nusprendė, kad laikas legalizuotis.....

Tai gal dirbo KGB tavo tėvai, skundė jiems kitus . Nes už tokią veiklą tai visad atsilygindavo privilegijom, sklypais, paskyrom. Kitaip neįsivaizduoju kokiu būdu jauna šeima per 5 m galėjo namą pasistatyt. Ypač jei tėvai ne šulai ir neturėjo iš kur vogt statybinių medžiagų

kitaip vargiai įmanoma.

Viskas priklausė nuo to, kur gyvenote, vienokios galimybės "gauti" buvo kolūkiečiams, kitokios - darbininkams, trečiokios - "utėlėtiems" inteligentams (išskyrus dirbančius gamyboje), ir visai kitokios - nomenklatūrininkams. Taip pat daug kas priklausė nuo darbovietės ir jos vadovų, ir nuo to, kaip darbuotojas sutarė su tais vadovais.

2. Normatyvai, kuriuos anksčiau nurodžiau, buvo šeimai ir, be to, jie buvo taikomi miestiečiams. Jūsų tevai buvo atskira šeima, vadinasi, galėjo pretenduoti į butą. Taip pat normatyvai buvo didesni, jei šeimoje buvo skirtingų lyčių vaikų.

3. Darbovietėse buvo dvi eilės, komunaliniams ir kooperatiniams butams, pastaroji - žymiai trumpesnė. Beje, kai gavome kooperatinį butą, tik pora kaimynų buvo darbininkiškų profesijų, o gretimame, lygiai tokiame, bet komunaliniame, ituacija buvo priešinga.

Gal dar gyvi seneliai, jų broliai, seserys arba Jūsų tėvai? Pasiklausinėkite jų, kaip jie statėsi namus, iš kur gavo statybines medžiagas, pirko butus. Garantuoju, bus įdomu