Ar Sovietų sąjungoje buvo gera gyventi?

/mano tėvas dirbo kolūkio pirmininko pavaduotoju ilgą laiką, bet namo mes neturėjome. Turėjome valdišką pusnamį, dalinomės jį su dar viena šeima. Buvo du kambariai ir virtuvė. Tėvas buvo mažai lojalus valdžiai. Vis išrūpindavo buvusiems tremtiniams arus, namus, neskaičiuodavo svetimų gyvulių ir neagituodavo nieko stot į partiją. Ir kai numirus kolūkio pirmininkui kolūkiui metus vadovavo pats, tai žmonės buvo labai patenkinti, už atvežtą naują pirmininką nebalsavo. Sakė jog jiems šitas pats geriausias. Po to tėvą atleido greitai ir perkėlė, kaip sovietmečiu buvo įprasta žmones perkėlėnėti į kitą vietą ir į žemesnes pareigas. toj kitoj vietoj namo juo labiau niekas nežadėjo ir nedavė.

Tai jei zurnalas tarptautinis, tai kokio vernio ten publikuoti straipsnius lietuviskai? Kas juos skaitys? Jus labai pirktumet mokslini zurnala, leista Ispanijoj, kur daugiau straipsniu ispanu kalba? Ar toki, kur visi straipsniai anglu kalba?

As irgi is blatines seimos. Kadangi tevas buvo komunikabilus, turejo verslumo, daug itakingu draugu, uzeme geras pareigas, tai turejo uzsidirbti "spakuliuodamas" kiekviena savaitgali su mano mama skrisdavo i Rusijos giluma, vezdamas ivairius kailius, cia, Lietuvoje megstas sukneles ar megztinius ( megzdavo moterys rusiuose, is vogtu siulu. Vieni turejo blata siulu isnesimui, kiti megzdavo, treti platindavo). Tai pinigu buvo sociai, draugai dar suveikdavo leidimu vienai ar kitai prekei isigyti, tevai gavo leidima pirkti 4kmb buta, soda, nauja auto. Gyvenom labai gerai, palyginus su dauguma to meto lietuviu.
Bet dabar gyvenam nepalyginamai geriau. Nors palyginus su dauguma lietuviu labai jau vidutiniskai, bet nepalyginamai didesnes prekiu pasirinkimo galimybes (t.y. bananus galiu valgyti kasdien, kas anksciau budavo gal i metus karta), keliones, aukstojo mokslo pasirinkimas.
Ir laisve kalbeti, spresti ko man reikia, kada reikia ir ka galiu daryt!!!

Niekuomet nekeisciau dabartinio gyvenimo i buvusi tuomet....

Būtent. Bet negi pasakos tokius dalykus. O mano tėvukas pasakojo. Kaip jį verbavo. Kadangi nepartinis buvo, mažiau šansų buvo, kad iššifruos . Žadėjo daug, tame tarpe ir keliones po užsienius ir leidimą namui statytis. Bet taip ir užaugom bute .

Trūko. Jau rašiau apie tai, kad mes, trys vaikai, augom dėvėdami pagrinde kitų giminių išaugtus rūbus.



Tai tik kad iš bado nemirė, bet maistas parduotuvėse buvo varganas.



Superkokybiški buvo mano babytės smetoniniai išlikę rūbai. Turėjo kelias tų laikų sukneles. Šilkines. Va ten tai buvo ir grožis, ir kokybė.
O visi tie sovietiniai perkeliai, gryni ryzai, pasak mano babytės.



Totaliai grybaujat. Pasidomėkit, kiek tūkstančių lietuvių buvo ištremta ir nuteista. Jiems, grįžusiems į Lietuvą, niekas jokių butų ar sklypų taip paprastai nedalindavo. Ir dauumai jų netgi aukštasis mokslas buvo neprieinamas.

Su švente visas lietuves, nesvarbu kokio kraujo - rusiško, žydiško, lenkiško, aukštaitiško ar žemaitiško būtumėt - visas, kurioms Lietuva ir jos laisvė yra brangi

Galėjo, jei mokėjo "kombinuot": močiutę priregistruot (jau trys šeimos vienam bute!), išsiskirt. Pažįstu vieną šeimą, kuri, artėjant eilei butui gaut, skubiai išsiskyrė, gavo du atskirus 2 ir 1 kambario butus, juos iškeitė į vieną 4 kambarių ir vėl susituokė.

Nžinau, kokios taisyklės buvo taikomos namudininkams, bet taip vadinami "liaudies meistrai" ar kūrybinių sąjungų nariai turėjo teisę į didesnį plotą, dar buvo įvairių socialinių grupių, kurioms buvo taikomos gengvatos, tai butą galėjo gauti ne jauna šeima, o jų tėvai "gyvenimo sąlygoms pagerinti", t.y., kad jauna šeima išsikeltų į anują butą.

Ir dar, Vilniuje, restauruojant senamiestį, gyventojai buvo masiškai iškeliami į naujus namus, ir jei bute gyveno tėvai su vedusiais vaikais, kiekviena šeima gaudavo po butą, o nevedę vaikai būdavo įkeliami į bendrą butą su tėvais, todėl visi stengdavosi susituokti kuo anksčiau. Ir iš viso, tuoktis kuo anksčiau buvo naudinga, nes tuomet galėdavai į visokias eiles (butui, automobiliui, dulkių siubliui) užsirašyti, lengviau į užsienį išleisdavo, po aukštosios paskyrimą buvo galima Vilniuje gauti. Pagaliau, prieš vestuves duodavo leidimus į spec. maisto ir drabužių parduotuves, ir į spec. kirpyklą.

Sani būdingos dažnos laiko manipuliacijos, nes bando sovietmetį vaizduoti maždaug nuo Brežnevo laikų. Po karo okupantai pirmiausia tremtinių turtą, namus nusavindavo ir dalindavo kolonistams arba kaimynams skundikams (mūsų tautos gėda), taip tada galėjo spręsti būsto problemą.
Mes šiandien lankėme savanorį, jis rusas ir nuo pat pradžios kūrė mūsų krašto apsaugą. Pažiūrėjau į Karo akademijos kariūnų sąrašus -labai daug rusiškų ir lenkiškų pavardžių aptikau. Turime šaunių savo krašto patriotų ir nesvarbu kokios jie tautybės arba religijos.

Kažkur neseniai buvo apklausa, gal kas čia buvo ir įkėlę, į kuriuos sovietmečio laikus norėtum grįžti, maždaug iš atmities:
20-30 badas ir teroras
30-40 teroras ir badas
40-50 karas ir badas
50-60 teroras ir kažkas
...70-80 deficitas ir kažkas
...

Gal gyvenot nedideliame miestelyje, tuomet taip, būdavo skiriami butai, net eilių kitur nebūdavo, arba skirdavo prestižinių profesijų specialistams, kaip gydytojai, mokytojai. Taip norėta kuo plačiau apgyvendinti provincijas. Taip mano mama gavo butą (buvo gydytoja), vėliau po vestuvių gavo didesnį, gimus sesei - mašiną, gimus man - kitą. Bet tai buvo nedidelis (tais laikais, dabar jau paaugęs miestas) miestelis, kur niekas nenorėjo gauti paskyrimo, todėl viliodavo tokiais dalykais. O mama buvo jauna, netekėjusi, dar nebuvo svarbu kur nukreips. Bet taip nebuvo dideliuose miestuose, kaip Kaunas, Vilnius. O jei dar buvai gimimo iš to miesto, tai be šansų gauti butą.


Buvo galima įsigyti - kooperatinį arba pasistatyti Brt tam taip vaizdžiai tariant reikėjo daug žolės apšikti. Jei supranti apie ką aš. Kaimiškose vietovėse buvo kiek lengviau gal. Nes tarkim tokie Babtai tai tarybiniais laikais iškilo, kur daug kooperatinių namelių. Bet čia jau vėlesniais laikais, kokiais 80-ais visi statėsi, tuos vadinamus alytnamius. Bet ir čia buvo visko, pasirodo dalis tų namų pastatyta po elektros linijom, kas šiuo metu griežtai draudžiama. Na ir pan. dalykų buvo.
O mes keitėm butą, į kooperatinį. Tai irgi reikėjo vargo kelius nueit, daug visokių leidimų ir kyšių duot. Bet pasikeitėm. Į didesnį. Dabar tik turėk pinigų, nėr tiek bėdų nei dėl statybos, nei dėl keitimo ar pirkimo.

Ir jus

Deja, daugiau nei žinau jau nesužinosiu.

Matyt kiek blogas ar baisus laikmetis prisiminimuose, nemaža dalimi priklauso nuo to koks žmogus dalinasi tais prisiminimais. Juk ir dabar vieni mato tik juodą, kiti mato baltą, o yra tokių, kurie mato spalvotai, tai ir jų prisiminimai ir dabartinis laikmetis bus prisimenamas skirtingai.

Mano seneliai persikėlė į miestą nes nenorėjo iš vienkiemio keltis į kolūkio gyvenvietę, beje, tiems, kurie sutiko, buvo duoti "alytnamiai". Vienkiemiai buvo "numelioruoti", anot senelių.
Nežinau ar sklypus mieste žmonės gavo vietoje "alytnamių" ar kitais keliais, bet visa mano vaikystės gatvė buvo iš kaimų atsikėlę žmonės, nepertoliausiai ir senelių broliai namus turėjo, jų gatvėse taip pat atsikėlėliai iš kaimų.

Dar vienas momentas, vienas močiutės brolis, kaimo mokytojas, buvo tremtyje, tiesa neilgai, 5 metus, tačiau tai nepamaišė jo šeimai nei sklypo gauti, nei namo pasistatyti. Nebent sklypas ir namas buvo jo mamos vardu, nes prosenelė mano su ta šeima gyveno.

Mano prosenelė, puikus pavyzdys , kaip skirtingai galima vertinti tą pačią situaciją. Kartą per vasarą, prosenelė, mano seneliai, tėtis ir aš važiuodavom kaime likusių giminių, jų draugų aplankyti. Kaip taisyklė, važiuojant namo, seneliai pradėdavo burbėti "va, kaip gaila, kokį sodą, kiek žemės, miško turėjom, prakeiktas ruskis, kolchozas..."
Prosenelės klausimas visada buvo toks pat: o labai gailitės, kad negyvenate, nedirbate taip kaip kaime likusieji draugai, giminės? Labai didelė skriauda vaikui (mano tėčiui) padaryta, jog ne kaimo mokyklą, pabaigė?
Kažkodėl emocingų argumentų, įrodančių tų skriaudų sąrašą, nepamenu. Na gal tik nepamenu.

Vaikystėje daug kas atrodo kitaip, turbūt net Šiaurės Korėjos vaikam neatrodo viskas taip baisiai kaip yra iš tikrųjų. Nes vaikai sugeba būti laimingi bet kokiomis sąlygomis. Todėl matyti sovietinį laikotarpį vien vaiko akimis yra neteisinga. Vaikam daug ko nepasakydavo, kaip ir to kaip žemę gavo, namą ar sodą. Beje, sovietų sąjunga apima juk daug ilgesnį laikotarpį, nei atsimename. Manyčiau, kad tik paskutinius du dešimtmečius buvo kiek lengviau gyvent, nors ir tai nuo vietinės valdžios daug kas priklausė. Štai dėl to ir skirtingi atsiminimai.
Bet... Bet kokiu atveju tai nebuvo geras laikotarpis gyventi. Niekam. Net tiem prisiplakėliams ir skundikam, juk jie taip pat vieną dieną galėjo atsidurti kitoje barikadų pusėje. Niekas nebuvo tikras dėl savo gyvybės ar rytojaus.

1. Vienas dalykas yra laikmetis, o kitas - asmeninis gyvenimas.

Sistema buvo ydinga, ir daug ką pavykdavo padaryti, kaip rusai sako, "ne blagodaria, a vopreki". Dar kitas posakis, gerai apibūdinantis demokratinę ir sovietinę santvarkas: "Vakaruose kas negalima, tai negalima, o kas galima, tai galima, o Sovietų Sąjungoje kas galima tai negalima, o kas negalima tai galima".

O aš iš to laikotarpio prisimenu daug gražių dalykų, bet su santvarka tai niekaip nesusiję.

2. Nepriimčiau to už gryną pinigą, nes dažnai giminės prie vaikų atviru tekstu apie tokius dalykus nekalbėdavo. Liežuviai visiems atsirišo jau tik prie Gorbačiovo.