Ar Sovietų sąjungoje buvo gera gyventi?

..Gerulė tema... tokia emocinga, aštri.

Aš sarkastiškai ir paprastai buitiškai atsakau į temos pavadinimą:
buvo "labai gera gyventi"..labiausia įstrigę dalykai iš vaikystės:

* jauni mano tėvai 2 metus laukia paskyros mašinai, iki tol 2 metus vargsta vežiodami mane, ligotą į Vilniaus ligoninę autobusu (150 km į vieną pusę , tiek pat atgal su neramiu kūdikiu, autobusas rieda apie 70 km/val) Tuo tarpu mano vyo tėvai nuvyksta kažkur link Maskvos ir nusiperka dėvėtą Moskvičių, sumokėdami dvigubai daugiau, nei kainuoja nauja. Bet tai stebuklų šalis- dėvėtas automobilis kainavo daugiau, nei naujas....

* skambutis mamai "atvažiuok, yra gautas kilimas, paltas, batai ir dar velniažin kas. Mama bėga į autobusą, rieda iki univermago, stovi 2 val eilėje, kad nusipirktų daiktą, stebuklingu pavadinimu: "importinis"...

* kiek pamenu, mama visada svajojo ir laukė talono įsigyti "Šilutės" virtuvinį komplektą, nes jis buvo su stiklo durelėmis. Laukė, metus, du, penkis..."smagu" buvo gyventi- nes gi svajonę turėjo-Šilutės virtuvinį komplektą įsigyti .... Neįsigijo, talonų jos darbui taip ir vis nepaskirdavo. Sovitmetis baigėsi, Šilučių nebegamino (po kelių metų nusipirko virtuvinų baldų komplektą ne tik su stiklais, bet ir su vidiniu apšvietimu)

Ir pabaigai: kai dukrai pasakiau, kad mano vaikystės laikais nebūdavo pirkti parduotuvėje nei žirnelių, nei dešros , netgi tualetinio, ji rimtu veiduku sako: mamyte, o tai ko tu į kitą parduotuvę nenueidavai??

O visa kita- žmogaus dvasinis "daužymas", laužymas ir vertimas vergu, orumo žeminimas, laisvės ribojimas,melas, pasaulio politinės situacijos iškreipimas..taip, sutinku su prieš tai rašiusiomis..viskas buvo...

Dabar paskyrų nebėra, bet jauni tėvai lygiai taip pat gali 2 metus nenusipirkti mašinos, nes neturėti pinigų tam. Negi šiais laikais visi jų turi mašinom? Autobusas važiuoja 100-110 km/h? Normalu, net ir pas čiukčias po tiek metų yra progresas. O daabr su rimta liga vaikų nereiktų Vilniun vežt, ar koks kaimo šundaktaris padėtų?
Šiais laikais žmonės nusiperka dėvėtas irgi už dvigubas kainas, kartais net trigubas. Juos paprasčiausiai išdūria, apgauna. Paskaitykit net ir SM temas, kas nusipirko gerą padėvėtą visiems atrodo melagis, niekas netiki, kad pavyko gauti ir nesumokėti už remontus dar tiek pat

dėl to importinio tai aišku, čia jau nepaprieštarausi tik tiek, kad daug importinių dalykų ir dabar kosminėm kainom, mūsų ubagynas gi beveik nieko negamina, tai mūsų bėdžiam dar tenka ir už atsiuntimus iš užsienio sumokėt ir dar PVM šaliai, ir dar verslininkui jo užsidėtus 50-300 ar pan. proc. sumos ant kiekvienos prekės, priklausomai nuo pačios prekės. Ot smaguma, tikri turtuoliai mes, kai mažiau moka užsieniečiai, kurių algos 3-4 kartus didesnės, nes tai jų pačių prekės

mamos ir šiais laikais gali svajoti apie įvairius komplektus ir niekada jų neįsigyti, nes paprasčiausiai gali net neturėti nuosavo būsto, glaustis nuomojamuose, kur bus svetimi baldai. Be to, gali turėti didelių lūkesčių, kai akys raibsta nuo tiek grožybių su kosminėm kainom. Taigi apie ekskliuzyvinius komplektus paprastas žmogelis irgi prasvajos visą gyvenimą.

Dvasinis daužymas - papulkit į kokią bėdą, pradėkite teistis, tai taip sudaužys su nusikaltėlių teisėm, kad neturėsit kur dėtis arba mažame miestelyje pašokinėkit prieš kokią šyšką, irgi pamatysit kas lauks. Vergų nebėr? Aria už minimumus po 12 valandų, gauna vokeliuose ir t.t., pasiskųsk - sulaužys dvasiškai Melo nebėr? Naivuolė, ta pati Amerika visus mausto Prikurta nnnn institucijų, kurios turi dirbti paprastam žmogui, mokesčių mokėtojui, nueik su bėda, tai taip sumaustys, kad

Ne visko buvo, o visko vis dar tebėra, tik esame laisvi. Nors, žinoma, sąlyginai, po Europos ir Amerikos diktatu. O bėdos - tos pačios

Sutinku, skiriasi laikmečiai, susiklostę arba ne gyvenimai, skiriasi ir požiūris į situacijas. Keista būtų jei būtų kitaip, juk prisiminimai tai skirtingų kartų.
Prosenelė mano prisiminė kovą prieš carą, seneliai- pirmą pasaulinį karą, mano tėvai-antro pasaulinio karo metu gime, aš gimus ir užaugus tarybiniu laikotarpiu, mano vaikai gimė dar tarybiniais metais, bet užaugo jau nepriklausomybės metais.

Taip, sistema toli gražu nebuvo tobula, bet būta ir visai gerų momentų. Juk ir dabar ES sistema iki tobulos nedatempia, bet tai nereiškia, kad nėra nieko gero.

2. Aš prosenelės minties teisingumu įsitikinau pati, kai, susigražinę vienkiemį, jame su šeima įsikūrėme. Tikai didelis ačiū seneliams, jog nesusigundė "alytuku'', nebuvo nagais ragais bet kokia kaina įsikabinę "jei jau atėmė žemę, tai nors šalia jos būsiu".

Tai mes vienos kartos, tik mane tėvai (ir giminės) nuo mažens gal kitaip auklėjo. Kai sovietai puolė Prahą, buvau dar mažytė, bet tėvai mane pažadino, ir mes visą naktį klausėmės Prahos radijo. Aišku, aš to neprisiminiau, bet labai stebėjausi per Sausio 13-ąją, kad viskas kažkur labai girdėta - tada mama ir priminė. Ir apie Kalantos susideginimą tėvai pasakojo ir instruktavo, kaip elgtis mokykloje (ne be reikalo, nes demonstracijoje dalyvavo daug mano mokyklos absolventų, direktorius už tai buvo atleistas, o mokytojai kviečiami "pokalbio"). Per S. Kovaliovo teismą mama mane vedėsi į Respublikinę biblioteką, kad bent per langą A. Sacharovą pamatyčiau ir t.t., ir pan. Mokykloje aplinka irgi buvo atitinkama, pogrindine lektūra, nuo A. Solženicino iki "Katalikų bažnyčios kronikos", gana plačiai dalindavomės.

Gal todėl ir dabartiniai mūsų požiūriai į praeitį skiriasi...

Ir į Sibirą gyvuliniais vagonais veža, ane ? Aišku, tamsta greitai už ausų pritemps emigraciją, bet tai savanoriškas pasirinkimas ir tarpukario Lietuvoje emigrantų buvo. Mano prosenelis vyko į JAV užsidirbti, dar darbingi kaimo vyrai uždarbiaudavo Latvijoje, net mano senelė tarnavo pas turtingą latvį.

Mano tėvai eilėj prie buto laukė 8m, gavo jau 1992m. Taip ir sakydavo - stovim eilėj prie buto, aš maža maniau, kad jie naktimis išeina kur kokioj eilėj pastovėt

dar kaip absurdą bandžiau papasakot kolegėms, kad tėvai gavo paskyrą kilimui mano gimimo proga, tai buvo šventė. Nesuprato jos.

Mano dukra irgi nesupranta , kai papasakoju apie vestuves: sau baltas basutes, vyrui marškinius, žiedus ir t.t. pirkome su taip vadinamu "pakvietimu". O liemenėlės baltos taip ir negavau, teko pirkti užsienyje. Skalbimo mašiną gavome už talonus, rankšluosčius frotinius irgi ir t.t.

Monteverte skirtumas tas, kad dabar turi galimybę įsigyti mašiną, dėvėtą ar naują, netgi modelį ir markę gali pasirinkti, čia jau kaip kišenė leidžia. O tarybiniais laikais tokios prabangos nebuvo. Netgi gavęs paskyrą nebūtinai nusipirksi, kartais jau nebūdavo pardėj ką pirkt. O ir kokybė buvo apgailėtina, bent jau baldų. Pamenu kaip tėvai nusipirko sekciją Neris-2. Durelės nesueina, nesilaiko atidarytos ir pan Nors taip, dar stovi namie, bet dabar gerokai kokybiškesnių baldų gali nusipirkti. Kad ir tų pačių lietuvių gamintų.
Dabar yra galimybės ir pasirinkimas, tik turėk pinigų. Jų užsidirbti dabar irgi didesnės galimybės, nei anuomet.
Jau nekalbu apie penkmečio ir pan planus Kuomet gamindavo bile gamint. Dar ir dabar namie pilna visokio šlamšto iš tų laikų, nes iš darbo tiek tėtė, tiek teta galėdavo parsinešti visko, ir kiek širdis geidžia. Ypač paskutiniais TSRS gyvavimo metais, nes nebuvo kur sandėliuoti nereikalingų gaminių.
Buvo ir gerų dalykų, to niekas taip pat neužginčys, bet ir per karą žmonės sugeba būti laimingi. Tai neapsprendžia bendrai viso laikotarpio. Juk ir dabar vieni laimingi, kiti ne. Vieni mato ir gerus dalykus, o kiti tik blogus.
Tokia valstybė kaip TSRS buvo pasmerkta žlugimui nuo pat pradžių. Aplamai pati valstybės santvarka ir valdymas buvo ydingas. Juk yra ir dabar komunistinių valstybių, kuriose nepasakytum, kad žmonės ypatingai kenčia. Žinoma yra ir ten negerų dalykų, kaip demokratijos nebuvimas, žodžio laisvės varžymas, nesiskaitymas su žmonėmis.

O šitas nebuvo paminėtas, tai ir neatsakiau. Nesakau, gi kad ten buvo gerai, bet kokiu būdu dabar gerai? Kur tas gėris?

Va va, skalbimo mašina buvo didelė retenybė. Dar pati pamenu kaip tėvai gavo taloną įsigyti Maliutką. Tai labai palengvino mamai skalbimą, bet vis tik džinsų ar megztinio nepasukdavo, ką jau kalbėt apie gręžimą. Dar turėjo kažkokią seną, baisiai didelę, iš dviejų skyrių, bet ji kurį laiką tik gręžė, o paskui ir ta funkcija sugedo. Tikras vargas buvo skalbtis. Ir pati dar kurį laiką skalbiau rankom, o normalią skalbiankę tiek aš, tiek tėvai įsigijom tik 2000 metais.
Dar reiktų pakalbėt apie "paketus" ir pan dalykus. Apie visokius always tik pasvajot galėjom, nors visas pasaulis jau seniai naudojo.

Aš kaip pradėjau sirgti naudojau vatos ir binto "balną" , paketai pasirodė gal kokiais 1990, datos nepamenu, bet tai buvo stebuklas, nes paketas nekilo aukštyn. Dukra užaugo be pampersų , visa virtuvė buvo nukabinėta skalbiniais. Dabar vaikus auginti malonumas.

Aš taip pat Todėl paketus ir įrašiau kabutėse. Tik naudojau vatą, ir mama pasiuvo tokį spec įtvarą, gal čia ir yra tas "balnas" Mokykloj leisdavo anksčiau namo išeiti tom dienom ir nereikdavo į fizinį. Bet tiek tos paguodos, nes visą laiką bijodavau, kad neprabėgtų
Dar apie tualetinį popierių, kuris buvo kaip švitrinis arba visai nebūdavo (kaime laikraščius naudojom) galima pakalbėt. Turbūt irgi gėris. Kaip ir tai jog cukraus nebūdavo. Kaime saldainius į arbatą dėdavo. Dar apie žemių, gyvulių nusavinimą. Nors apie tai jau kažkurioje temoje kalbėta.
Neišsemiama tema Tik vat tų gerų dalykų mažai buvo. Vienas toks, kad gerai kaimynus pažinojau, susitikdavom juk prie šiukšlinės mašinos