Depresija

kodel tau butent darbe uzmegzti soc rysiai atrodo svarbus?
ar tavo seimoje buvo vertinamas geras issilavinimas, karjera, ?


nu vat manyje sito visa gyvenima turbut buvo, tokia prieplauka, atsimenu dar nuo mokyklos laiku. klausdavo, arba ko liudna, ko pikta ir pnš. ilgainiui mane tie klausimai nervuodavo, nes nu naturali busena gi, ko kimba.

Night,ten apie poliklinika kur rasei kad nesupeatai ka norejau pasakyt.tai ta pirmoji kur registravaus buvo mazyte,tai nebutinai didelese buna bardakai.aisku man joje nepatiko tik dantiste,bet pirma nuomone firmavo ta nenora ten likt.inmedicoj pagrindiniai tyrimai vietoj.del endokrinologes nepasidomejau,bet dauguma polikliniku ju neturi.o as jau ipratus pasiimt diuntima ir issirinkus pagal save kazka vaziuot kazkur.tai dzin del to.
As tai db pradejau tvarkytis dantis pas studentus,kol kas pati geriausia nuomone apue ta kuris man tvarko.

Aha, man irgi pasistojo klausimas - o jei imtų ir neliktų nei draugių, nei draugo. Ar vis tiek būtų svarbiausia darbiniai ryšiai?
Nors čia gal kvailas klausimas, nes kas būtų jeigu būtų, tai žinot...


Aš vis pagalvoju (ne visai į šio pokalbio temą), kad, kaip ir jūs sakėt kai kurios, ir psichologė pagal testą, kad paprastai nepasirodau žmonėms kažkokia liūdna, depresuota ar pan.
Žinau, kad tai matydavos seniau, kai buvo gerokai ūmu. Bet aš pati sau toks keistas reiškinys viena prasme, kurios nemoku tiksliai paaiškint. Pvz., užvakar nuėjau į vaistinę ir užsinerimavus, ir apsiburbuliavus nuo viruso. Psichiškai ant pečių jaučiau tą pačią naštą. Bet kai sulaukiau savo eilės, vaistininkė palinkėjo, kad geriau būtų gulėt. Aš ala pašmaikštavau, kad ieškau ką apkrėst. Aš gan dažnai ir jausdama tą šūdinumą ant dūšios ką nors ne itin rimto gebu atsakyt. Nuoširdžiai, bet kartais nejučiom priešingai mano mintims. Gal čia ir yra bipolio kažkoks rodiklis.

aš vakar kaip tik knygoj skaiciau, kad sarkazmas yra pasyviai agresyvus bendravimas. jis griauna santykius tarp zmoniu, artuma, intymuma, uzsleptai isreiskia pykti, baimes, nesekme. pas tave nemazai sarkazmo. nezinau, kodel man patinka tokie zmones prie cinkelio, ciniski biski... nu bet ir pas mane pilna to. gal ne su tavim visad, bet zinau, uzuot i akis pasakius kas negerai,tai geriau pavaryt kibirais sarkazmo.

o aš kaltinu ir kitus ir save. kitus gal ne kiek kaltinu, kiek ieškau argumentų kodėl man nepavyko - tema negera, vadovas negeras, ir tuo pačiu aš negera. iš šono net tikriausiai skamba kad amžinai kalta ne aš o kažkas kitas, bet iš tiesų tai labiau ieškau kaip save pateinti, o ne kaip kitus apkaltinti, nors tai atrodo tas pats, bet aš kažkaip nesutapatinu tų dalykų - man jie atskiri. ant saves varau ne ką mažiau


kaip ir deraramos aš labia sureikšminu darbą. man tai nėra viskas ir aukoti dėl; jo nieko neketinčiau bet visos mano bėdos iš nesirealizavimo, netikimo, nesuvokimo, nesijautimo gerai jame. ir visi skauduliai dėl to. dėl to kad šioje gyvenimo srityje jaučiuosi prastai, dėl to mintims apie darbą skiriu begalo daug savo energijos. o neįsijausti man primena nuolatinis pasikartojimas kiek be šis srities daug turiu ir kaip kitose srityse "susitvarkytas" gyvenimas gerai. aš nuolat sau primenu, kad neužsimiršti ir nesusikoncentruoti ties tuo, kas blogai, išketi o ką aš gero gyvenime turiu.


pas mane jo irgi labia daug. bet jis gi įvairus - tą pačią frazę vienu tonu pasakius ji atrodys juokinga, kitu - pikta ir įžeidi. o šiaip tai manau kaukė kažkokia. mano atveju tai kažkoks nuoširdumo iš kitų priėmimo nemokėjima.s jei kas gražaus ką pasako, palinki aš lyg ir susigęstu, ir ką nors pasakau madžaug eik tu eik tu. nemoku nuoširdžiai pasidžiaugti, kad man kažkas kažką gražaus linki, sako. kažkaip lyg sumenkinu to reikšmę kokią nesąmonę pasakydama. ne visada taip bet dažnai. gal dėl to, kad jautiesi kažkaip lyg nevertas, ar vaidini kietą kad čia manes jausmais nepaimsi - nežinau

nors pas mane šeimoje, giminėje labia gajus toks bendravimas, nuo vaikstės, špilkavimasisi amžinas - tai gal kažkiek yra ir išmokimas. arba kelių gvenime atveju kai buvai nuoširdus ir išjuokė sureikšminimas ir nedasileidimas kad vėl pasišaipys.

tai bendravimo tonas labai daug ka duoda, manau didziaja dali to, KAIP tave kitas supras.
dėl to nuosirdumo, tai man psichologe smegeni labai gerai praplove. is to ka pasakojau, tiek isvardino visko, kuo as tureciau savim dziaugtis ir didziuotis, kad praktiskai emiau ir patikejau na pagalvojau, tikrai, kodel as tai tureciau nuvertint ir priimt kaip savaime suprantama dalyka, jeigu tai MANO kazkokie pasiekimai?
pas mane seimoj is spilkos, ir atvira kritika. tai bendravimo isskyrus apie ora nelabai ir liko. apie nuosirduma tai jau net nekalbu.

jauciuos nesveikai kazkaip. vakar vakare duoben kritau, siandien vel... kazkoks euforinis jausmas, su drugeliais pilve ir skrandziu gerkleje. del ko, nuo ko?

Nu jau tikrai.... kažin nuo ko dėl ko.

turi kazkokiutais itarimu?

Sveikos. Nesu naujoke siame forume, tiesiog nesinori buti atpazintai.
Jau ilga laika galvoju, jog man reikia pagalbos is specialistu nes taip kaip as gyvenu kazin ar normalu, tik baugu.
Visai nemoku gyventi realiame pasaulyje, visada susikuriu kita galvoje ir gyvenu ten, reali aplinka manes is vis nedomina, labai sunku sukoncentruoti mintis, labai sunku buti tarp kitu zmoniu nes jauciuosi kaip zuvis ismesta i kranta, saugiai jauciuosi tik tada kai bunu viena ir galiu vel savo fantazijose gyventi.
Pasidarau irzli jei ilgesni laika tenka buti tarp zmoniu arba jei kas pertraukia mano mintis, o buna kad is vis net negirdziu ka aplinkiniai sako. Labai bijau kreiptis pagalbos...

Ko tiksliai bijai?

paglvok kas baisiau - ar kreiptis pagalbos arba gyventi kaip dabar. jei taip gyventi nebaisu ir gerai tai nesikreipk, manau daug žmonių yra kurie šiam pasaulyje jaučiasi keistai, nepritapę, ne savo vietoj, tik esmė ar tai norisi keisti.
o kas baisiausia būtų kreipusis pagalbos? kas baisaus gali nutikti? pasikalbėsi ir skirs vaistų, bet jų gali negerti. ar tau baisus pats sau pripažinimas kad reikia pagalbos? su tuo tikrai nejauku...iš pradžių