Aš nevertinu asmenybių, jų biografijų, asmeninių tragedijų, istorijų - vertinu tik tai, ką matau scenoje. Neseku populiariosios muzikos aktualijų, nepažįstų tų žmonių nė vieno. Reaguoju tik į tai, ką matau scenoje šiandien ir dabar, - sakė D.Ibelhauptaitė. - Ką mačiau šios moters pasirodyme, deja, nebuvo tikra. Man tikrai gaila, kai žmogus atlieka dainą, kuri yra nepaprastai emociškai jaudinanti ir tikra, ir iš to padaro cirką. Man gaila, kad artistas scenoje praranda galimybę emocingai kontaktuoti su žiūrovais. Žmogus turi pasitikėti savimi, išeiti ir iškrauti scenoje savo emociją, savo vidinį skausmą, savo vidinę dramą, nepasitelkdamas klouno helovyniškų ašarų. Arba jis tą dramą turi, arba jos neturi. Nediskutuoju apie tai, kad ji jos neturi. Bet tai, kas buvo šiandien...Žinote, aš mokiausi 18-oje vidurinėje mokykloje, mūsų buvo kieta klasė tai vidurinės mokyklos etiuduose būdavo tokie siužetai: paltūks, lagamins ir perūks. Ir tiek žinių. Bet suprantate, tai buvo septyniasdešimtieji metai, be to, tai buvo mokykla, o čia yra didelė scena ir nacionalinė televizija. Tai yra skirtingi dalykai. Dalia Ibelhaupataitė patikino, kad su Aiste Pilvelyte anksčiau nėra susidūrusi. Nežinau, nepažįstu jos. O jei mačiau užmiršau, - sakė režisierė. Pasak jos, dainininkę pavedė režisūra. Man atrodo, kad ji galėjo būti tikra, paprasta - atsistoti ir mūsų akyse iš tikrųjų save sudraskyti iš vidaus. Ją žmonės vertina už potencialą, o aš vertinu už tai, ką matau, - aiškino režisierė.
Skaitykite daugiau:
http://www.delfi.lt/...e.d?id=70422674