tikekimes apsieisim siame skyriuje be Gailes ir is Sviesos pagailu, koks baisus ir skurdus, ir nykus Fejos vdus, ir saviverte. (kitu ne toks, ne jos turi po viena meiluzi, mat.
)
anyway, jei tkrai rupeti jums zmogus rasytumet jai i AZ, o ne viesai pasidejuotumet. ta ir vadinciau davatkiskumu taipogi.
o dabar as su KONKRECIU klausimu, galbut kviesciau pasvarstymams: tarkim, zinom, kaip moterims skaudu atleisti meiluzei (nors prie ko cia ji
). kazi ka ten vyras meiluzei suoke: gal jis nevedes..
o vat ar atleistumet draugei neistikimybe, jei ji pergulejo su jusu vyru (atvejis - ne vienkartinis, o tarkim, puse metu trukes, ar net metus romanas.)
ar imanoma palaikyti santykius, daugiau maziau normalius? neanalizuojam:"jei butu drauge, butu to nepadarius..." drauges daug ka padaro. blogu, ir geru dalyku. jos del to nenustoja buti draugemis. (o gal nustoja.)
man siuo atveju rupi, kaip tarkim jus ziurit i konkretesni atveji: tarkim, jusu labai artima drauge surezge romana su jusu ex. ar jums rupetu? ar nebe? juk, tarkim, ta jau jusu ex? bet jusu drauge zinojo apie jusu ir tuomet dar buvusio vyro visas problemas,peripetijas, del ko jus skyrytes, ir netgi palaike jus? ar gerai listi i ta pacia seima, i ta pati draugu rata? o jei dar vaikas? tas vaikas juk mato, kad tetis buvo su mama, o drauge buvo kaip drauge, salia; dabar gaunasi, jog tetis dabar su drauge, ir cia viskas tvarkoj - norma?
tiesiog dziaugsmingas tylus taikus apsikeitimas zmonemis?
ar visgi yra ribos tokiems dalykeliams?
kalbu apie laba artima drauge, ne kokia pazistama is kolegijos, kuri galetu susikukuoti su ex....
vaizdas piešiasi visai kitas.
arba apsimetat kvaila, kad nesupantat, kad pati mėtosi savo pasakojimuose, arba rimtai nesuprantat.o jei suprantat ir jum nekluva tai, tai kas čia stebėtino, kad kliuva kitiem.
dar pamirso, kad komplimento pati issireikalavo is to vyro 
