Manau, kad tie abu filmai labai tiko tai dienai.
Tiesa, pamąsčiau, kad Emilijoje irgi buvo tų scenų, irgi kiek nejaukiai jaučiausi, džiaugiaus, kad laikas buvo vėlokas (po devynių, tai mažieji gal kai kurie ir migdomi), bet kažkaip sukramčiau.
To filmo dėka visai kitaip pasižiūrėjau į Kalantos įvykius, kas lėmė, kad jie būtent tada vyko (užaugo po karo gimusi karta, kuri nepamiršo, kas vyko jų vaikystėje).
O dėl Pelėdų kalno tai prisimenu literatūros mokytojos vieną pastebėjimą: jei yra stora knyga apie meilę ir joje keli puslapiai apie karą, tai mokiniai būtinai diskutuos tik apie karą.

Dabar dar mažiau noriu eiti į tą filmą. Ačiū, kad perspėjai. Reikės nusiteikti, kad bus tuščių kadrų.