laukti ar skirtis?

Tai priklauso nuo charakterio. Mes su savaja taip pykstames, kad aplinkiniai jau galvoja, kad baigsis kriminalu.
Bet kai baigiasi pykciai tai vel apsikabiname ir tampame patys artimiausi.

Prie ko cia pagarba?

Matyt skirtingai isivaizduojam pykcius. Nepagarba man butu samoningas siekis izeisti, nenoras klausytis ir suprasti. Pykciai, konfliktai, be neigiamu emociju neapsieina, bet nereiskai kad tai yra leksciu dauzymas, siuntinejimas nx.

jei as taip su kuo pykciausi, tai pagalvociau ar verta taip gyvent. Isvada butu - neverta. O vaikam tai visai kosmaras tokiuose namuose.
Prie ko pagarba? O tai kas tau tada pagarba? Kai kita zmogu gerbi, tai isklausai ji, bandai suprasti, o ne skaudint ar skandalus kelt. O jei dar keiksmazodziai ar isvadinimas negraziais zodziais,tai visai patyliu. tada jau zmones gyvena kartu ne todel, kad myli vienas kita, o tik todel, kad patogu.

P.S. o jums abiems pravartu butu nervus pasigydyti. Jei ne vardan saves, tai del aplinkiniu. Ir neizeidineju cia, tik siulau pagal savo pastebejima.

O del ko tie pykciai? Nes tuomet nelabai suprantu, kaip tiek isbuvot kartu, jei daznai pykstates, as su saviskiu irgi 6 metus, bet jei ir kyla gincu, jie nera susipykimo lygyje, kalbames, bet tuo paciu gerbiame vienas kita
Gal jusu pykciai atseit del neritu dalyku, bet is esmes slepia vienintele problema, kad Jusu neveda? (jei gerai supratau situacija)

Sveikos, kuri laika nesijungiau ir neskaiciau, ka paraset, kad nesinervinciau. Pamaniau, reikia pagyvent kuri laika ramiai, be santykiu aiskinimosi. Vengiau neigiamu emociju, pradejau pyragus kept, daugiau sportuot ir panasiai

Ir ka, ogi nieko naujo, apart to, kad vakar neislaikiau ir pratrukau. Gali kuri laika nuslopint emocijas, nukreipti energija kitur, bet anksciau ar veliau tas islis... pries naujus metus buvom kalbeje apie siu metu planus, ir jis sake, kad planuoja per siuos metus pasipirst ir taip pat dar viena dalyka, kurio jau n metu niekaip nepriprasau, padaryt. As jam anadien ir sakau, jau praejo puse metu nuo tada, kai kalbejom, o judesio nei vienam, nei kitam reikale nebuvo. Jis is karto nukreipe kalba. Tai paskui isdejau jam viska, kas ant sirdies guli. Nepasake ne zodzio... tad siandien lauks tolesnis pokalbis.

Kas liecia darbus, tai viena jusu labai teisingai paminejot, kad jeigu vyras nedaro, tai arba moteris susitaiko, kad nebus jokio veiksmo, arba skiriasi, arba imasi reikalu i savo rankas. Pastaruoju metu buvo viena situacija, kai gerokai sukeliau bangu del to, kad jis nepadeda: namuose skalbianke eme strigti, as lakstau aplink ja, bandau "susitart", kad bent programa uzbaigtu, o jis sedi, tv ziuri, su mobiliaku zaidzia. Sakau, gal galetum ryt paskambint i garantini. O jis ziuri i mobiliaka, mazdaug, paziuresiu, ar turesiu laiko. Sakau, matai gi kad beda, paskambink ryt butinai. Jis toliau ziuri i mobiliaka ir sako, tai tu man dar ryt primink. Ir t.t. tai tas jo abejingumas ir nedraugiskumas mane ir uzsiutino, ir nuliudino, sureagavau gerokai per stipriai kaip del tokio teoriskai niekniekio. Tai jis paskambino kita diena i garantini, ir siaip daugiau pradejo namuos padet, bent jau kai paprasau... bet ar taip tarp dvieju suaugusiu zmoniu sprendimai turi buti pasiekiami?.. faktas, kad ne.

P.s. Teisybes delei turiu pridurti, kad nera taip, kad jis visiskai prie buities darbu neprisideda, jis prie maisto ruosos prisideda daugiau ir gamina skaniau nei vidutinis vyras.

na, bet ir kelma susiradai galima pagalvot, kad paskutinis vyras zemej likes buvo ale as ir kaip paskutinio tokio nenoreciau
ir pralinksminai su tuo, kad gamina daugiau ir skaniau kaip vidutinis vyras. O is kur jau zinai kiek tie vidutiniai vyrai gamina??? Nes yra ir tokiu (retenybe, bet pasitaiko), kur kasdien maista visai seimai gamina ir net indus susiplauna, o jei ne kasdien, tai bent pakaitom su zmona. O taviskis kaip daznai gamina? Karta per menesi ir jau lauru nusipelne

Bet butas taigi Jūsų pačios, ne judviejų, juk pati taip parašėte. Gal ir su savo vaikinu kalbėdama taip sakote? Tuomet išties nebutų gražu, kad Jūsų vaikinas meistrams nurodinėtų kur ir ką daryti Jūsų bute.





Nesupratau, kas Jums svarbiau, santuoka ar gražios piršlybos, nes vaikinas jau paklausė, ar tekėtumėte už jo. Kam reikėjo viską juokais nuleisti? Reikėjo atsakyti "taip" ir aiškiai pasakyti, ko norite, ar viešo pasipiršimo, priklaupimo ant kelių ir pan., kur ir kada jis tai turėtų padaryti. Vyrai ašaringų filmų paprastai nežiūri ir tokių pat romanų neskaito, iš kur Jūsų vaikinui žinoti, ko Jūs norite, jei aiškiai pati nepasakote?



O pati paskambinti nemokate ar telefono neturite? Juk Jums beskalbiant skalbimo mašina sugedo, vadinasi, Jūs geriau už savo vaikiną žinote, kas su ja netvarkoje. Logiškiau būtų buvę skambinti pačiai. Jei Jūsų vaikinas ką nors nusimanytų apie skalbimo mašinų remontą ir Jūs prašytumėte ją apžiūrėti, tada suprasčiau, bet dabar, atleiskite, nesuprantu Jūsų pykčio priežasčių.

Beveik kasdien gamina / prisideda gaminant vakariene, tad manau, jog tikrai negalima sakyti, kad nieko namuose neprisideda. Jam geriausiai sekasi mesytes ir padazus gaminti.

Jis mokejo uz ta skalbianke elektroniniu budu, as neturiu pirkimo dokumentu. Tai kaip ir logiska, kad jis pasirupintu ir garantiniu. Plius per jo pazistamus pirkta ta skalbianke. Plius jis geriau technikoj nusimano. Plius ne pirma karta ta skalbianke oziavosi, pries tai jau kelis kartus buvau prasius jo paskambint garantiniui. Ir jis puikiai zinojo, kas ten negerai. Bet kadangi skalbimas yra tik mano darbas, tai jam dzin, kad ji strigineja, nes galutiniam rezultate jo drabuziai svarus ir jam daryt nieko nereikia.
plius tuo metu su santechnika buvo bedu ir butent as su santechniku derinau, kad jis broka taisytu, plius dar del namo visokiu reikalu buvo, tai irgi as ejau. Aisku, prie visko dar galejau ir skalbiankes meistrui paskambint, kam cia ta vargsa vyra vargint...

Pritariu . Atrodo, jog patarėjos pačios vienišos ir piktokos ar jų santykiai nelabai susiklostę, nes turi daugybę argumentų, kodėl autorei skubiai reikia mesti, skirtis, palikti... Visada yra lengviau kitus nuvertinti.

Aš manau, kad pirmiausia Jums reikia atviro, nuoširdaus, ramaus pokalbio ir išsiaiškinti abiejų tikslus, siekius, ateities viziją - ir galbūt autoritetingam, išmintingam asmeniui padedant (savu pasirinkimu). Esu pati bendravusi su superiniu Šv. Ignoto bažnyčios kunigu - tiesiog akyse prašviesėjo ir gyvenimas palengvėjo nuo išmintingumo, geranoriškumo, taktiškų klausimų, pastebėjimų ir pagalbos, nors eidama nežinojau, ko tikėtis. Tikrai yra puikių dvasininkų, kurie laukia ateinančių ir nori bendrauti, pagelbėti, leisti susivokti ir tam nebūtina būti labai giliai tikinčiu - visi yra laukiami.

Nu tai nebeskalbk. Kai paklaus kur svarus marskiniai ir kojines, atsakai - sugedo, tu nepaskambinai garantiniam, as prasiau, tai dabar laukiu kol paskambinsi .