Įkraunama...
Įkraunama...

Daugiametės gėlės ir dekoratyvinės žolės

QUOTE(Achilea @ 2019 06 07, 09:08)
.... Šią žiemą mano šaltžemiuose peržiemojo gaurų šaknys....

Kur tie šaltžemiai ir kokia žemė ar smėlis ar sunki?
Mano smėlynuose irgi. Gal ne visos, bet maloniai nustebino , kad lenda daigai. Dabar jau kupstai. Sniego mat buvo daug ir apsikloję juo žiemojo.
O va patagoninių nelabai ir pas mane matosi, nors nebuvo įtarimo , ka serga. Gal papurenau ravėdama tuo metu kai jų sėklos dygo. Nors kur ne kur mačiau. Gyvastis išsaugota.
Atsakyti
QUOTE(amba41 @ 2019 06 07, 10:18)
Kur tie šaltžemiai ir kokia žemė ar smėlis ar sunki? 
Mano smėlynuose irgi. Gal ne visos, bet maloniai nustebino , kad lenda daigai. Dabar jau kupstai. Sniego mat buvo daug ir apsikloję juo žiemojo.
O va patagoninių nelabai ir pas mane matosi, nors nebuvo įtarimo , ka serga. Gal papurenau ravėdama tuo metu kai jų sėklos  dygo. Nors kur ne kur mačiau. Gyvastis išsaugota.


Šaltžemiai netoli Kazlų Rūdos, Suvalkijoje, priesmėlis čia. Geležingas sluoksnis per pusantro kastuvo nuo žemės paviršiaus, tai šalnos kamuoja kasmet, šiemet nepadėjo nei augalų uždengimas, labai viskas apšąlo, nesinori ir prisiminti.
O sirgo gėlės grybine liga, kaip suprantu, labiausiai ežiuolės nukentėjo ir p. verbenos.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Achilea: 07 birželio 2019 - 09:55
Sėdžiu po obelim, žiūriu į savo gėlynus ir džiaugiuosi. Plieskia aguonos su šalavijais, vilkdalgiai, snapučiai žydi. Pajūry vandens dangus labai neskūpija, tai viskas klesti. Hm, bet turbūt nemažiau nei vanduo prie klestėjimo prisidėjo kompostas. Terasinis gėlynas, kuriuo vis buvau nepatenkinta, šiemet atrodo džiugina labiau nei didysis. Nes pritrūko komposto, tai kliuvo mineralinės trąšos ir rezultatas...poprastis. Dėl pavasarinės sausros labai prastai žėlė astrancijos, kemerai tokiu metu jau būdavo aukšti ir vešlūs, dabar gi vos pakilę aukščiau tų pačių astrancijų. Po žiemos neliko visos lendrūnų gyvatvorės. Čia tai buvo šokas. Kas jau kas, o kad lendrūnas, ir dar ne pirmus metus augantis gali išnykti, tiesiog, visi kerai iš eilės... bet čia panašu pono kurmio pastangos. Kito paaiškinimo nerandu, ten kurmio tunelių pilna, o lendrūnus ištraukiau praktiškai be šaknų, sliekai jau viską baigė paverst humusu. Daugiau jokių nuostolių, viskas peržiemojo, viskas atžėlė. Pernykštis eksperimentas, kai sodinau narcizus pavasarį( žiemą jie buvo susodinti į vazonėlius, o pavasarį iš vazonų tiesiai į dirvą) pilnai pasiteisino. Visi narcizai šiemet pasirodė ir žydėjo. Tai šiemet tokiu būdu atsirado gėlyne ir česnakų. Žodžiu pavasaris buvo spalvotas, birželis dar labiau. Šiemet jau turiu daug vietų, kur augalai tarpusavyje persipynę, vieni su kitais susimaišę, juodos žemės nėr. Tai laikau dideliu pasiekimu. Nes atradus natūralistinį stilių ir Oudolfą, labiausiai ir norėjau to augalų susiliejimo, kurio pasiekti greitai nesigavo, bet savos klaidos, ieškojimai pagaliau davė rezultatą. Ir vieną ką dar tobulinčiau, tai varpinių augalų kiekį, jie man būtini. Šiemet prisodinau rudeninio mėlito, tai va jis kol užaugs turėsiu skylių, bet tikiuosi atsipirks laukimas.
Atsakyti
Jot.ka, smagu, kai taip viskas auga. Pas mus, po karščių smogė šalnos, paskui vėl sausra, nuo pavasario gausiau palijo viena kartą prieš porą dienų. Pirkom begalinio ilgio šlangą ir laistom viską iš eilės, bet tai tik palaiko gyvybę augalams, iki klestėjimo toli...Tokios sąlygos ilgainiui priverčia apriboti savo fantaziją ir norus naujiems augalams unsure.gif , bet vis tikiuosi, kad sugrįš tie laikai, kai drėgmės bus pakankamai, net jei nebus taip šilta.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Achilea: 07 birželio 2019 - 12:32
QUOTE(Achilea @ 2019 06 07, 13:31)
Jot.ka, smagu, kai taip viskas auga. Pas mus, po karščių smogė šalnos, paskui vėl sausra, nuo pavasario gausiau palijo viena kartą prieš porą dienų. Pirkom begalinio ilgio šlangą ir laistom viską iš eilės, bet tai tik palaiko gyvybę augalams, iki klestėjimo toli...Tokios sąlygos ilgainiui priverčia apriboti savo fantaziją ir norus naujiems augalams  unsure.gif , bet vis tikiuosi, kad sugrįš tie laikai, kai drėgmės bus pakankamai, net jei nebus taip šilta.


Taip, šiemet pavasaris ypač kontrastingai, balandžio karščiai, po to šalnos gegužę, ir vos ne birželį, sausra... ir laistymas kaip gerai pastebėjot tik palaiko gyvybę, bet to efekto ką duoda lietus- nesuteikia. Jei ir toliau taip, tai manau labai natūraliai sumažės gėlynų asortimentas, augs tik tie, kas visokiems ekstremumams pakantūs.
Atsakyti
jot.ka, džiugu, kad sukurtas augalynas prideda geros nuotaikos. smile.gif

QUOTE(jot.ka @ 2019 06 07, 12:29)
<...> Šiemet jau turiu daug vietų, kur augalai tarpusavyje persipynę, vieni su kitais susimaišę, juodos žemės nėr. Tai laikau dideliu pasiekimu. Nes atradus natūralistinį stilių ir Oudolfą, labiausiai ir norėjau to augalų susiliejimo, kurio pasiekti greitai nesigavo, bet savos klaidos, ieškojimai pagaliau davė rezultatą. <...>

O nuo čia prašau smulkiau: kokie augalai susipynė ir kaip? Supinti/sulieti juos galima nesunkiai ir labai greitai, susodinus per mažais tarpais smile.gif, bet čia, matyt, tas variantas, kai augalai net ir ilgainiui vienas kito neužgožia. Turiu priešingą pvz., užgožimo: gražuoliukai/mylimukai drėbūnai ežiuoles ilgainiui išvis nugalabija – jos smulkėja, smulkėja, kol galiausiai tampa neįžiūrimos... Galimas daiktas, kad viskas būtų kitaip, jei atstumai tarp šių augaliukų būtų pagarbesni. Bet tai jau būtų ne pieva... verysad.gif

Atsakyti
QUOTE(vi_ @ 2019 06 07, 17:03)
jot.ka, džiugu, kad sukurtas augalynas prideda geros nuotaikos. smile.gif
O nuo čia prašau smulkiau: kokie augalai susipynė ir kaip? Supinti/sulieti juos galima nesunkiai ir labai greitai, susodinus per mažais tarpais smile.gif, bet čia, matyt, tas variantas, kai augalai net ir ilgainiui vienas kito neužgožia. Turiu priešingą pvz., užgožimo: gražuoliukai/mylimukai drėbūnai ežiuoles ilgainiui išvis nugalabija – jos smulkėja, smulkėja, kol galiausiai tampa neįžiūrimos... Galimas daiktas, kad viskas būtų kitaip, jei atstumai tarp šių augaliukų būtų pagarbesni. Bet tai jau būtų ne pieva... verysad.gif


Pas mane jie susipynė ne dėl tankaus sodinimo, o dėl augalų savybės plėstis šakniastiebiais. Taip ir gavosi, kad kas sėdi savo vietoje ir plečiasi saikingai storindami kerą, juos apipynė tie, kurie laksto. Taip šluotsmilgę apipynė japoninė plukė. Snaputis (nežinau koks, bet eina šakniastiebiais) susidraugavo su sibiriniu vilkdalgiu, astrancijos puikiausiai sutaria su epimedžiu, ta pati plukė apraizgė ir molinijas ir korėjinius lendrūnus, žvaigždūnę.
Nemanau, kad tie duetai bus amžini, tikėtina, kas silpnesnis tas pasiduos, o gal stiprūs konkurentai sugebės konkuruoti ilgą laiką, šitą pamatysiu vėliau, galbūt kažką teks vaduoti, o gal paaukoti. Žodžiu, eksperimentuoju, bet kol kas man toks persipynimas patinka, nes apie ravėjimą kalba neina, ten man nėr kaip įbrist, o labai ilgą žolę išpešt iš jų nėr baisu. Tuo tarpu augalai kurie susodinti šalia ir nesiplečiantys, turi dar tos vietos sau po kojom, ir čia nebent jų pačių lapija žemę paslepia, bet ir pikžolės ten tuoj randa vietą.

Ežiuolės nepriskiriamos ilgaamžiams augalams, gal tik echinacea pallida išimtis. Tai gal nieko nuostabaus, kad iš žolynų dingo, bet gal sėjinukų paliko? na veislė gal nebebus gryna, bet o kogi nepabandžius eksperimento? Sako, kad ežiuolės mėgsta lengvą dirvą, bet žiūriu kažko jos ten trumpai gyvena, mano dirva ne ideali joms( teoriškai) bet pas mane jos auga ir nenyksta, o sėjasi kaip pasiutę, dabar iki jų nepribrendu tai sėjinukai užima žaliojo mulčo vietą, nenyksta, bet ir neauga, tuo tarpu senosios klesti. Ten kur vietos daugiau, ir sėjinukai prasimuša š dienos šviesą, ten turiu naujų ežiuolių. Tiesa mano senos veislės, balta ir tamsi bordinė, gal jos ir atsparesnės?
Atsakyti
Patagoninės verbenos gausiai sėjasi, bet sudygsta tik visai nejudintoje nuo pavasario pradžios žemėje. Kur specialiai palikau tokius plotelius, ten kailis daigų. Kur rečiau sudygę, tie jau sprindiniai. Po savaitgalinio lietaus jau galėsiu persodinti į vietą. Šis pavasaris vėl ankstyvas, tai žydėjimo irgi anksti tikiuosi. Kaune.

Augalų persipynimo pradėjau vengti, nes apsunkina ravėjimą. Daug geriau, kai yra tarpai, tada pavasarį su balnakilpe ilgu kotu prabraukiu kelis kartus, lieka lenktis tik prie piktžolių prie pat kero, ar įaugusių į vidų. Kad ravėjimas būtinas, akivaizdžiai matau. Nors ir gražūs vietiniai augalai įsipina tarpuose, bet stelbia pasodintuosius. Pernai leidau augti linažolėms ir tūbėms, tai šiemet užsikeikčiau, jei mokėčiau.
Atsakyti
Apsileido temutė juodai... verysad.gif ir tai per patį sezoną... Matyt, entuziazmo chemija, kaip ir meilės, išsivėduoja per 3 metus, o toliau viskas tik kartojasi be užkabinimų. Negi rašysi tą patį per tą patį – ach, vėl pražydo ežiuolės! bū-bū-bū, jau treti metai kai dingo vingiris, o hakonės dar seniau... ir t.t., ir pan.?

QUOTE(jot.ka @ 2019 06 11, 19:51)
Pas mane jie susipynė ne dėl tankaus sodinimo, o dėl augalų savybės plėstis šakniastiebiais. Taip ir gavosi, kad kas sėdi savo vietoje ir plečiasi saikingai storindami kerą, juos apipynė tie, kurie laksto. Taip šluotsmilgę apipynė japoninė plukė. Snaputis (nežinau koks, bet eina šakniastiebiais) susidraugavo su sibiriniu vilkdalgiu, astrancijos puikiausiai sutaria su epimedžiu, ta pati plukė apraizgė ir molinijas ir korėjinius lendrūnus, žvaigždūnę.
Nemanau, kad tie duetai bus amžini, tikėtina, kas silpnesnis tas pasiduos, o gal stiprūs konkurentai sugebės konkuruoti ilgą laiką, šitą pamatysiu vėliau, galbūt kažką teks vaduoti, o gal paaukoti. Žodžiu, eksperimentuoju, bet kol kas man toks persipynimas patinka, nes apie ravėjimą kalba neina, ten man nėr kaip įbrist, o labai ilgą žolę išpešt iš jų nėr baisu. Tuo tarpu augalai kurie susodinti šalia ir nesiplečiantys, turi dar tos vietos sau po kojom, ir čia nebent jų pačių lapija žemę paslepia, bet ir pikžolės ten tuoj randa vietą.
<...>

Augalų suliejimas į harmoningą monolitą yra sudėtingas uždavinys, kurį išspręsti gali tik gamta ir labai kieti profesionalai. Aišku, galima semtis idėjų ir žinių iš jau gatavų derinių, bet vėliau gali paaiškėti ir dažniausiai paaiškėja, kad kažkodėl gavosi kitaip nei originale. Matyt, skiriasi dirvožemis, klimatinės sąlygos, dar kažkas. Belieka pačiam bandytis, o po to nusivilti arba džiaugtis. Pas save atradau, kad puikiai su šluotsmilgėmis (ir aukštesnėmis, ir žemesnėmis) sugyvena kraujalakė canadensis ir rūgtis amplexicaulis 'Alba': tarp žolynų jos tampa kuklesnėmis, pernelyg nesiramsto ant jų, kiek turi, tuo ir džiaugiasi, o lėtapėdės ir švieslaidės šluotsmilgės iš prigimties yra geruolės. Vaizdelis gaunas itin pieviškas, bet, deja, neskirtas žiūrėjimui iš toliau.
Kadangi netrukus turėsiu 4 savaites sodyboje, atsirado noras, įvertinus tai, kas nesigavo, perdaryti pievinę augalyno dalį. Persodinimams dabar ne metas, bet pasigalvojimams, kaip turėtų būti, pats tas. smile.gif Idėjoms pasisemti, radau Adam Woodruff‘o nuotraukyną (neieškokite jame galo - jis begalinis smile.gif ). Pvz:

Tikra pieva (nors visiškai dirbtina). Pagrindinė tiesa: pievai reikia nemenko ploto.

O čia gėlės žolynuose , t.y. ne pieva, bet man gražu. Pagrindinė tiesa: esu per vidurį tarp šių 2 variantų. Beje, keistas sutapimas: šiandien turguje pamačiau ir nusipirkau, aišku, šampaninės spalvos kraujažoles. Šiemet padirbės drėbūnų pievelėje vietoj prapuolusių ežiuolių. Dar patagoninių verbenų pridėsiu. Šios su drėbūnais gerai žiūrisi. Atostoginis variantas...

Atsakyti
QUOTE(vi_ @ 2019 07 18, 23:11)
Nu negi rašysi tą patį per tą patį – ach, vėl pražydo ežiuolės! bū-bū-bū, jau treti metai kai dingo vingiris, o hakonės dar seniau... ir t.t.


Nu tiksliau nepasakysi. Nekyla ranka rašyt vėl to paties, nes viskas eina ratu, pavasarį visko reikia, vasarą tiesiog gera, rudenį planai kitiems metams ir taip kasmet. Gėlynai suvešėję, kažkokių naujienų nebeatsiranda ir gaunasi tyla ir ilgesys anų temų entuziazmo, smalsumo.

Dejuot apie orus nėr prasmės, bet ir fotkint gėlynų noro nėra, sausros, karščiai, vėjai!!!! Kad juos kur. Kas augo vešliai, išvartė, lapus nudaužė, kam reikalinga drėgmė , neišaugino ūgio, neparodė žiedų. Už tai aplanko rekonstrukcinės mintys smile.gif. Aš saviškį kiemą irgi svarstau perdaryt, tik mane geometrinės aiškios linijos patraukė, ir dvejoju, lyg ir gražu ką turiu, ir sužėlę viskas, ardyt oi kaip nesinori, bet kartu taip traukia aiškios formos. Dėl ko vis dar nesigailiu, o toliau džiaugiuos tai įvažiavimo kvadratai, su šluotsmilgėm ir matronom, nu taip tas formų aiškumas ir augalų lengvumas mane veža. Norisi to ir likusiose zonose. Matyt pribręsiu anksčiau ar vėliau.

Tai gal vi_, imsitės plano ant popieriaus? Gal šaltam sezonui turėsim ką veikt jūsų projektą svarstydami? smile.gif

Tą ką įmetėt parodyt, man labai gražu, abu variantai. Bet tikra tiesa, kad pirmam variantui reikia daaaug vietos, tą pievą gerai atsveria tiek didelės griežtos gyvatvorės, tiek vejos plotas. Antras dekoratyvesnis, bet gražus, ir man rods šitas derinys jau bus daug kur copy-paste. Gal net ir pas mane smile.gif bandau prisijaukint mėlitus, tik kad man jie ko tai lėtoki atrodo.
Atsakyti

Nusipirkau gyvatbarzdę, tokia graži pasirodė. O namie pagūglinau, rašo, kad 6-9 zonos augalas. Gal kas augina pas save? 

Atsakyti
Kaune auginau lauke keletą metų. Lėtai plečiasi. Vieną žiemą kelios iššalo, kitą žiemą dar, taip lauke ir neliko. Gerai, kad atsarginių nešiojamų turėjau. Bet Vilniuje sako, kad gerai peržiemoja po sniegu. Pas mus jo rečiau būna, o gyvatbarzdėms permainingos žiemos nepatinka.
Atsakyti