Kaip gyventi su vyru, kai jo nekenti?

Pagrindinis klausimas į kurį bandau surasti atsakymą yra: kaip gyventi su vyru, kurio nekenti, kuriam nejauti pagarbos ir kuris tave erzina pastoviai? Atrodo ką be darytum, ko nepaliestum, visur jam gaunasi š... Jaučiu be galo didelį nusivylimą ir skausmą, kad tik po 3 bendro gyvenimo metų ir beveik 2 vaikų (antro dabar laukiamės) supratau koks jis yra iš tikrųjų. Mano istorija turbūt niekuom nesiskiria nuo kitų. Kol draugavome 3 metus viskas buvo gerai, idealiai aš sakyčiau, o kai pradėjome gyventi kartu jis atsivėrė toks koks yra iš tikrųjų ir situacija vis blogėja ir blogėja kažkur pasitaiso, bet atsiskleidžia kitų neigiamų dalykų. Dabar supratau, kad mano brangusis yra nesubrendusi asmenybė ir iš čia visi išplaukiantys dalykai: vengia atsakomybės už viską, ir už mūsų šeima taip pat, aš turiu apie viską pagalvoti, namie reikia pirštu parodyti ką reikia padaryti, yra tinginys, yra žiauriai netvarkingas. Čia reikia atskirai pasakyti dėl jo netvarkingumo, nes tokio lygio žmogaus dar nesu mačius. Jis netvarkingas visur, vaikšto su suplyšusiais drabužiais kojinės, triusikai, kelnės viskas, purvinas reikia priversti susitvarkyti, batai tiesiog purvas kaba, jam labai gaila išmesti suplyšusius, senus drabužius, taip ir vaikšto, taip pat ir dėl batų, gali vaikščioti su suplyšusiais batais, kelnėmis striukė. Tipo jam nusispjauti ant kitų. Ir jus nepatikėsite, šis žmogus dar ir užima vadovaujančias pareigas ir jam net ne gėda taip eiti į darbą. Kiek buvo kalbu, kiek skandalų ir pan. Šia temą, kad jis susitvarkytų jis nesupranta, kad man pasidarė jau šlykštus. Kitas dalykas be galo kaupia visas šiukšlės, niekuo negali išmesti, net dėžių iš po ko nors. Turi 2 garažus, sodą su garažu, kur prikrautą iki lubų visokiausių šiukšlių, pasenusių, sulaužytų, supelytų ir pan. , bet išmesti jis niekuo negali. Tai liečia mūsų gyvenimą, nes tempia ir namo, pastoviai bardakas, išmėtyta viskas, jis negali išmesti tų daiktų, net jeigu reikia vietos mūsų daiktams. Dėl tinginystės, jeigu paprašau ką padaryti, kaip ir padaro bet bele kaip, man taip netinka, man turi būti padaryta normaliai, o ne dėl vaizdo. Pats nemato, kad man reikia padėti, reikia pasakyti kaip mažam vaikui, nueik ten atnešk tą, paimk tą ir ana padaryk tą, nueik pas vaiką, padaryk tą. Aš jau taip nuo to pavargau, noriu turėti šalia savęs subrendusį žmogų, kuris žino ką nori, kuris kažkuo siektų, pats matytų kur reikia padėti kuris prisiimtų atsakomybė už mūsų šeimą ir vaikus, kad būtų tvarkingas, kad gerbtų mane ir mylėtų kaip moterį, kuris atneštų gėlių be priežasties ar nustebintų ko nors, kuris pasakytų švelnų žodį ir palaikytų mane mano reikaluose, kuris būtų šalia ir padėtų kai sunku. Šiam žmogui neturiu jau jokio pasitikėjimo, nes per visus 3 mūsų gyvenimo metus buvo keletą kartu, kai man tikrai buvo sunku ir jis nepadėjo, nesuprato, nebuvo šalia, aš likdavau viena ir turėjau spręsti savo (mūsų) problemas pati. Tai yra pats skaudžiausias dalykas, kurio jam negaliu atleisti. Nėra pagalbos, nėra supratimo, nėra palaikymo ir pagarbos.Bent to aš nejaučiu iš jo pusės. Jus galite paklausti, ar jis sulaukia iš manęs viso to, ko aš noriu iš jo?aš pasakysiu, kad jau ne. Aš ant tiek pavargau tempti ant savęs namus,, vaiko priežiūrą, kad fiziškai ir emociškai nelieka tam nei jėgų, nei noro. Po visų dalykų, ką sulaukiau iš jo, jau nėra ir noro rūpintis, kad jam būtų gerai su manimi, man jau tiesiog nusispjauti. Yra daug kitų dalykų, galėčiau vardint ir vardint. Turi jis ir geras savybės, bet visos neigiamos užgožia visą gerį, kuri jis gal ir turi. Dar liko man kažkokių jausmų, bet protu suprantu, kad gyventi su juo aš nebegaliu ir nebegalėsiu. Su juo mes nesusikalbame, atrodo, kad kalbame skirtinga kalba. Paklausite kodėl susilaukėm antro leliuko, pasakysiu, kad anksčiau dar turėjau kažkokių vilčių, bet tik prieš pastojant supratau, kad tai yra beviltišką, nes jis nenori nei suprasti, nei keistis, jau pradėjau ruoštis skyryboms, gydytoja pasakė, kad tikėtina negalėsiu pastoti, nes turėjau operuoti polipą, todėl ir nesisaugojomės, ypač, kad to sekso buvo ne tiek ir daug. Gavosi netyčiukas ir dabar šį nėštumą lydi ne itin geros mintis, kaltinu save, kad nereikėjo jo, bet niekuo nepakeisi. Suprantu, kad busiu vieniša mama su dviem vaikais. Norėjau skirtis, jau gyvenome atskirai su juo, nes turėjome kraustytis kitur, o jis nesirūpino kur mums gyventi, išvažiavau į savo gimtąją miestą, gyvenome ten su vaiku, bet yra be galo sunku kai su mažu vaikeliu ir pradžia nėštumo, kai pykina, pastoviai silpna. O jam nusispjauti. Ir supratau, kad viena neištempsiu fiziškai su dviem vaikais, nes elementariai neįsivaizduoju, kaip vyresnį į darželį vežti, kai yra tik gimęs leliukas ir pan. Todėl nusprendžiau, kad jeigu pridirbo vaikų, tegul ir atsako, kol vaikui nebus dviejų metų turėsim gyventi kartų. Bet, problema tame, kad jis mane erzina, nekenčiu jo. Bet tuo pačiu apima liūdesys, kad suprantu, kad suklydau, kad nepamačiau koks jis yra žmogus, kad jau yra vaikų ir aš jau ne tokia ir jauna ir nežinau ar turėsiu šalia savęs normalų vyrą, bet ar jų iš vis yra, kai tau jau virš 30 metų. Nebežinau kaip gyventi toliau, nes nejaučiu nei laimės, nei gyvenimo džiaugsmo., kai supranti, kad suklydai Kaip gyvena kitos moterys dėl vaikų su savo vyrais, kai su jais nesusikalba, kai jie skaudina ir nepadeda? Kai ištverti su juo net ir metus, nes tikrai žinau, kad viena nepatempsiu?

jei jau buvote isejusi, tai tikrai nebesugrizkit.. kam jums jis toks? jauna, susirasit saves verta, kad ir su dviems vaikais kas jums bus sunku? vyresneli vedziot i darzeli? neveskite, bukite kartu su jais abiems.. alimentus prisiteisite, kazkada grisite i darbo rinka.. nemanau, kad taip sunku, gal tik dabar beviltiskai atrodo negi geriau kankintis su nemylimu? savo vaikus mylekite, pagyvenkit dabar del ju

taip ir nesupratau kokia priezastis VIS DAR nesiskirti? Tipo, lengviau su vyru? Gi pati rasot, kad ne. Sunku ir fiziskai, ir psichiskai. Skirkities ir nelaukit. Juolab, geriau ir kol pirmas vaikas maziukas visai, nereikes jam skyrybu isgyvent. O jei liksit dar 2 metus, pirmas vaikas paaugs, jam tik sunkiau bus, o ir kas garantuoja, kad trecio nesusimeistrausit?

Man sunku patikėti, kad draugaujant 3 metus vyro batai ir namai blizgėjo, o susituokus viskas kardinaliai pasikeitė.

blogai netvarkingas vyras, blogai ir pedantas. Būna žmonių, kuriems tvarka ir išvaizda - paskutinėje vietoje, ir blogai, kai tenka susidurti su tokiais, kuriems tvarka, tai kaip jie ją supranta yra vos ne gyvenimo esmė ir tikslas. Dėl savo tvarkos jie susipyks su visu pasauliu, kuris tos jų nesilaiko.
Gal nėštumas padarė jus labai jautrią ir tai praeis, kai pagimdysite. Gal pagyvenkit atskirai, kol aprimsite. Nėštunas dažnai užaštrina emocijas. (ir man panašiai buvo- galvojau pagimdysiu ir skirsiuosi. Bet esam visi kartu ir visai neblogai sutariam.

Nepavydžiu jūsų vyrui amžino zirzimo. Rašote, kad jis vadovauja kažkam - vadinasi nėra labai kvailas ir neatsakingas.
Atsiprašau, kad taip grubiai rašau besilaukiančiai moteriai.
Nors visa istorija sunku patikėti - dėl netvarkingumo kelti tokias bangas. Dar kartą atsiprašau.

Nu as taip pat manau, kad hormonai sukile. Jei ne, tai kokio velnio toki netikeli pasirinkot? Man dar idomu, ka Jusu vyras apie tai pasakytu - galbut Jus del nestumo tai jautriai reaguojat? Jau tiek prirasyt, kad purvini batai, tai Kantrus tas Jusu vyras

O tai iki vestuvių visąlaik su blizgančiais batais vaikščiojo, kvepiantis, pasitempęs, su kostiumu, nieko nekaupė, ir tik bac - nuskambėjo vestuvių varpai, ir prasmirdo, supuvo visas? Ar iki vestuvių dienos tik internetu bendravot?

O šiaip - jei jau taip blogai tai skirkitės, kam gyventi ir aimanuoti.

na kodel gi. Gali buti, kad iki santuokos vyras buvo gan tvarkingas. Gyveno su tevais ar vienas, bet apsitvarkydavo. O paskui liovesi. Jam tai netrugdo ir galvoja sau: o kam dabar man cia nugara lenkt, gi boba turiu, sedi visa diena namie, tai tegul ir tvarko! Ot, zinokit, ir tokiu vyru buna. O gal pati uzsileido ji ant sprando, o dabar jau velu ko is jo tiketis. Gal nuo bendro gyvenimo pradzios sokinejo apie stuobri is visu pusiu, rodesi kokia super seimininke - "gi nesunku man". O tas ir priprato, kad namie pas ji (?) tvarkymas gi bobu reikalas, o as gi siiiiiitoks vyras, gi tvarkytis tai ne vyru darbas....

o kam gyventi jei nenori?

Taigi rase, kad nesugebes viena vaiku augint.

As tai siulyciau palaukt kol pagimdys, pazindys, nuslugs hormonai ir tada blaivia galva daryt sprendimus. Nes tikrai sunku patiket kad iki 2ro nestumo vyro netvarkingumas tiko, o db netiketai mirtinai uzkniso.
Aisku ziauriai slykstu kai vyras nevala, bet daugeliu atveju tai galima sekmingai koreguot jei yra geranoriskumas ir pagarba is abieju pusiu

Man atrodo cia tikrai kalti hormonai. Nestumo metu daugeli erzina netvarka,ivairus kvapai.
O kaip siaip jis elgaisi? Parnesa namo pinigu? Rupinasi vaiku?

o man pasirode, kad pagrindine jos priezastis - kerstas. Tipo, pridirbo, taitegul padeda augint. Ale kaip ir kiek gi jau jis ten prisides prie vaiko auginimo, kai paskui pati lakstyt reikia