Noriu priimti teisingiausią sprendimą

Sveikos

Nesu naujokė šiame forume, tiesiog norėdama išvengti išankstinių nuostatų prisijungiau nauju niku.

Rašau į šį forumą, nes jaučiu, kad laikas bėga, norisi stabilių santykių, šeimos, o aš nesijaučiu tikra dėl to, kas vyksta dabar.

Trumpai nupasakosiu savo situaciją ir vėliau parašysiu dvejones, kurios mane kankina, gal jūs turėsite pastebėjimų iš šalies, kurie man taip pat padėtų iš šono įvertinti situaciją ir priimti sprendimą.

Su draugu draugaujame treti metai, metus gyvename kartu. Jis gerokai už mane vyresnis, išsiskyręs (10 metų bendro gyvenimo), tačiau be vaikų.

Mūsų santykius galėčiau įvertinti kaip normalius - 8/10, yra pagarba, rūpestis, pagalba, dėmesys. Kartais pasipykstam - kartais dėl rimtesnių dalykų, kartais dėl smulkmenų, bet visada finale susitaikome, atsiprašome vienas kito, apkalbame konflikto priežastis ir stengiamės daugiau nekartoti padarytų klaidų.

Kokios man kyla dvejonės? Jis niekada nerodo man kažkokio ypatingo dėmesio - kad ir kaip nebrandžiai nuskambėtų, bet nesulaukiu gražesnio, švelnesnio žodžio, įvertinimo. Kitaip tariant, jis nėra niekada pasakęs, kad esu jam -iausia bent kurioje srityje. Pati jam sakiau, kad noriu ir būti, ir jaustis jam ypatinga, klausiau, gal dar turėčiau kur nors pasitempti. Atsakė, kad viskas gerai, visko užtenka.

Iš jo pažįstamų žinau, kad jis dievino savo buvusiąją, vadino ją gražiausia, mylimiausia, nieko neverčiamas jai pasipiršo, norėjo su ja kurti šeimą.

Kažkada kalbėjome apie grožį, charakterį, būdą. Pasakiau jam, kad žinau, jog nesu nei gražiausia, nei protingiausia, nei dar kokia -iausia, nes visada bus geresnių bet kurioje srityje, tačiau pasakiau, kad man būtų svarbu būti -iausia JAM. Ne visam pasauliui, bet jam. Jis atsakė, kad vėl - viskas gerai, kad esu jam PAKANKAMAI svarbi, pakankamai graži ir pakankamai protinga. Vienu žodžiu - visur pakankamai.

Taip pat žinau, kad jo gyvenime buvo moteris, kuri jam buvo pati pačiausia. Taip pat žinau, kad jis nusvilęs nuo praeitų santykių dabar viską vertina kitaip ir daugiau nebeidealizuoja.

Aš irgi jo neidealizuoju, nėra jis supermodelis ar Einšteinas, bet man jis yra pats pačiausias. Tai yra sąmoningas mano sprendimas, aš laisva valia, o ne rožinių akinių pagalba sutikau jį tokiu laikyti, būti atsidavusia, palaikančia, ir jeigu reikia - pasiaukojančia.

Nepaisant to, kad jam galbūt sunku vėl mylėti kaip seniau, kuo dėta esu aš? Iš principo? Juk nesu kalta, kad buvusi jo žmona jį paliko. Kelis metus galiu toleruoti jo sąstingį, nesugebėjimą prisileisti. Bet visą gyvenimą būti antra? Situacija nė kiek nesikeičia per tiek laiko - jis niekada nėra sakęs, kad esu jam brangi, kad mieliausia ar kažkokia - maximum mylima. Manau šioje vietoje išduotieji asmenys turėtų ne vien laikytis aukos pozicijos, bet ir susivokti, kad tie nauji žmonės gyvenime taip pat tikisi būti pačiais pačiausiais ir jie niekuo dėti, kad kažkas kažkada juos įskaudino. Galime suprasti patirtą artimojo skausmą, bet nebūtina dabar tenkintis tik trupiniais, kurie liko nuo praeities santykių. Čia jau nukentėjusysis turėtų dirbti su savimi.

Dabar dėl tos draugo baimės vėl nusvilti. Remiantis jo ir jo artimųjų pasakojimais, esu visiška priešingybė jo buvusiajai. Anoji retai kada išsakydavo nepasitenkinimą santykiais, nors be abejonės tą jautė. Todėl ir išdavė mano draugą su kitu. Ji buvo tylesnė, ramesnė, moteriškesnė, laikydavo emocijas ir mintis savyje. Aš visai kitokia - išsakau ir tai, kas man patinka (pagiriu, padėkoju, paskatinu) ir tai kas nepatinka (bandom aiškintis, priežastys, kaip pagerinti situaciją ir t.t.), išsakau savo lūkesčius ir nusivylimus. Niekada neliepiu spėlioti arba susiprasti, stengiuosi nereikalauti ekstrasensinių galių. Nedovanoja gėlių - pasakau, norėčiau kada kokią gėlytę pasimerkti. Nesako kad myli - paklausiu - ar vis dar myli, ar gera su manim. Nieko nedovanoja - paprašau, kad gal galėtų padovanoti (kalba ne apie mašinas ar kailinius). Nesako kas gerai, kas ne - paklausiu - gal man reikėtų kažką keisti, pasitempti ir pan.

Jis žino, kad jeigu santykiai manęs netenkins, aš pasakysiu. Jeigu nenorėsiu būti su juo, pirma išsiskirsim - tada būsiu su kitu. Per tris metus turėjo įsitikinti, kad esu žodžio žmogus.

Esu visiškai atvira - jeigu pamatau simpatišką žmogų - taip ir pasakau - simpatiškas vyras, ką tu manai?. Jeigu pati pavyduliauju - pasakau, taip, prisipažįstu, jaučiu pavydą, nes tokioj ir tokioj srity nesijaučia gera.

O mano pavyduliavimai dažnausiai kyla dėl to, kad apie save - kas aš jam esu - ne visada suprantu. Nesu girdėjusi jokių vertinimo, ką porose paprastai nejučia vieni kitiem pasakom - tu mane visada prajuokini, man gera šalia tavęs, žaviuosi tavo protu ir pan.

Taigi, laikas bėga, gyvenu pas jį, tačiau jaučiuos taip, kaip jis ir pasakė - myliu tave 8/10. Paklausiau kaip tu mane myli? Ant durniaus pateikiau dešimtbalę sistemą, nu gal nelabai brandu, bet nieko čia smerktino. Atsakė - 8/10. Klausiau ko trūksta iki 10, atsakė, kad nieko.

Dabar tik draugystės pradžia, to maksmumo jau nėra. Kuo toliau - tuo tie santykiai bus sudėtingesni, čia kaip taisyklė - užvaldo rutina, kasdienės problemos, finansiniai iššūkiai ir t.t.. Laiko naujiems santykiams dar šiek tiek liko. (Nors pradedu galvoti ar man apskritai jų reikia).

Būti su vyru, su kuriuo viskas gerai, ar ieškoti, kur dar geriau? Tenkintis tuo, kad esu pakankamai tinkama jam?

Pasikartosiu: santykiais aš patenkinta, tačiau nesijaučiu jam ypatinga moteris.

Tiesiog moteris, kuri yra pakankamai kažkokia, kad būtų galima gyventi.

Kokios Jūsų mintys?

Manyčiau, kad priklauso nuo asmeninio ego, charakterio. Man to nepakaktų, aš turėčiau būti - iausia. Kitai gal iš viso nieko nereikia, nemuša, negeria ir gerai.
Sakyčiau parašyti jam laišką, ką ir čia surašėte antroje posto pusėje, bet ar verta? Panašu, kad apie tai jau kalbėjote visokiais būdais. Man toks vaizdas, kad jis tarsi koks sužeistas nardymų naras, kuris bijo pasinerti vėl 100 proc., nes vėl kas nors gali nutikti. Įsivaizduoju, kad sunku su tokiu žmogumi.
Jei jūsų amžius dar leidžia sutikti vyrą su mažesne praeitimi, neįskaudintą, tai gal ir verta tada skirtis, o jei surasite vėl kokį išsiskyrėlį, o jei dar ir su vaikais, tai iš viso ne kas.
Galbūt dar tiktų patarimas pasinerti tada į save, į savo pomėgius, drauges ir žiūrėti kas iš to bus. Kiek jis pastebės, kad kažkiek atšalote, kad planuojate daugiau veiklos be jo. Matysite kiek jam jūsų trūks. gal verta net į atostogas be jo nuvažiuoti, jei iki tol to nedarėte.

Nesugalvočiau tokių marazmų vyro klausinėt Į tokį apsurdą`ir aš neturėčiau ką atsakyt

Tai jis atsakė. Kodėl marazmas? Kiekvienas marazmas - juokais, nejuokais - kažką reiškia. Jeigu psichologija - kaip mokslas pažįstamas, tai tampa aišku.

Na iš aprašymo kaip ir aišku, kad vyriškis gal dar myli, idealizuoja ar ilgisi savo žmonos. Kankinamai man atrodo gyventi tuo, kas tave išdavė ir nebėra tavo gyvenime. O gal žmogus tiesiog nusivylęs ir nebetiki meile, bet tokiu atveju jis turėtų sėdėti nusivylęs vienas.
Sunku būti drauge žmogui, turėjusiam skaudžias skyrybas, bet įmanoma. Turiu draugių, kurios gavo vyrus po skaudžių skyrybų. Pradžia buvo sunki. Nematoma konkurencija, pavydas taip mylėtoms buvusioms. Bet su laiku, sukūrus šeimą, atsiradus vaikams, viskas likę praeityje. Jūsų atveju praėjo jau trys metais, kas subrendusių žmonių gyvenime yra daug, o jūs jam vis dar ne daug, o tik pakankamai. Numanau, kad gal jau ir šeimos norite, bet tam gal jo 8/10 meilės nepakanka. Mane asmeniškai tokie santykiai kankintų. Nuostabu jaustis savo vyrui pačia pačiausia

Na ir koks skirtumas kokiu budu issiskirsi? Bet kuriuo atveju as nepasitikeciau tokia antra puse. O jau tos iforminimo detales, kokiu budu pasakyti ar pasakyti - ka jos keicia? Gyveni su zmogumi ir zinai, kad tai tik LAIKINA.

As irgi po skirybu, gyvenu su kita. Mus risa bendras pasirinkimas ir isipareigojimas, kuriame nera galimybiu, kad kazkuris uzsinores skirtis. Pries tai turejau drauge kuri maste panasiai, kaip jus, autore. I ja rimtai neziurejau, ir kai man pasidare neapsimoka ir nepatogu tai ir issiskyreme. Zmogus kuris su tavimi buna tik del to, kad "NORI" neturi jokios vertes. Jei esi ne koks luzeris tai visuomet susirasi, kas nores.
Zmones kurie su tavimi bus, puoseles meile, net kai tures geresniu variantu - visai kita verte.
Ir as savosios nepaliksiu, neisduosiu net jei zinociau, kad su ja bus blogai o su kita puiku. Tiesiog negaleciau.

Manau autores vyras idealizuoja ne buvusia, o ta savo jausma, kad jis tikejo, kad jie viens kito.
Jis buvo isduotas, bet dabar turi DAR BAISIAU, nes pas autore nera net supratimo, kad gali buti zmones viens kito, o ne tik kol gera, patogu ir kol jausmai. Aisku - nusivylimas gyvenimu, kad nuostabus dalykai praejo, o dabar beliko tik gyvent su kazkokia LAIKINAI, kol ji sugalvos issiskirti ar isduos be formalumu (na koks skirtumas)

Lygiai tas pats ka patyriau su drauge ir tai slykstus patyrimas.

Ačiū už komentarus.

Į paskutinį neturiu ką atsakyti, nes jame liguistas mano požiūrio iškraipymas.

Visi mes turime teisę skirtis su kitu, jeigu mūsų netenkina santykiai.

IDOMUCIA, nesiskirtumėt su dabartine net jei ji jums būtų neištikima?

Aš sau pasilieku sau tokią teisę. Be to esam ne dievai - klystantys žmonės.

Išsiskirti - tai ne dėl to, kad palikt. Išsiskirti - ali būti - apsaugoti save nuo fizinio ar psichologinio smurto. Ir neturėt teisės skirtis? Liguista, tikrai.

Manęs prašau nelygint su savo buvusia, nes net nepažįstat.

Na taip, mes esame zmones ir musu sugebejimas ribotas. Aisku yra atveju, kad gal issiskirciau, sakysim jei sugalvotu mane gabalais supjaustyti, Gal ir del mazesniu problemu.

Esme - poziuris. Esme jausmas. As lyginu jus ne su ex o su savo buvusia drauge, kuri irgi nuosirdziai nesuprato, kad svarbu jausti, kad esi viens kito, kad buti viens su kitu.

O jei postringaujama apie skyrybu variantus, ypac tikslu buti su kitu, tai jau labai prastas pagrindas.
Sutinku, daznai tie kurie svarsto - to nedaro, o tie kurie prisiekineja, kad tai neimanoma - isduoda.
Bet, nera ko nuodyti santykiu tokiu galimybiu aptarinejimu.
Kaip jus to nesuvokiate?

Paimkite Jungtine Karalyste. Iki praeitos savaites jos isejimas atrode nerealus. Ji buvo laikoma "visada ES sudetyje"

Dabar - ji jau net jei liks ar net bus kaip Norvegija EEA - ji jau NEPATIKIMA, jos buvimas kartu kur kas mazesne vertybe. UK jau niekas. ATitinkmai pasikeite ir poziuris. Ikalbinejimai buti kartu pavirto i "Siuozk greiciau ir negaisink laiko"

Labai svarbu ta atmosfera ir viena kai zmones gyvena dvasia, kad jie amziams kartu, o kita, kai atvirai isdestomi issiskyrimo variantai.

Akcentą dedate visai ne vietoje.

Aš parašiau, kad nesu už dvigubus žaidimus, o Jūs apie kažkokių galimybių aptarinėjimą rašote.

Akcentas tame, kad nesijaučiu jam vienintele. Jeigu tokia jausčiausi, didesnė būtų motyvacija tikėt ta bendra dvasia ir t.t. Tars Jums labai patiktų būti 8 iš 10.

Dar viena detale. Patys paciausi zmones.

Jei zmogu myli - tai pats prisitaikai, sureiksmini gerus dalykus, stengiesi nematyti problemu. Taip tas zmogus tampa "paciausias".

Bet tam reikia jausmo, kad "esi kartu visiems laikams"

Jei tokio jausmo nera, jei gyvenama su galimybe skirtis, tada jau taikaisi kur kas maziau ir kitas zmogus turi itikti i tobulumo kriterijus, o tai jau daug kart sunkiau.

gal net nerealu. Tada belieka tik gyventi be dideliu iliuziju.
Papildyta:


Jis irgi to nejaucia, ko gero. Tai kas cia viska turi pakeisti? Kazkas is pasalies?

Manau tai moters pareiga sukurti tinkamus jausmus santykiuose ir juos puoseleti. O vyro pareiga tai ivertinti. Mano situacija siuo klausimu gana skirtinga tai man nebuvo problemu prisiimti uz tai atsakomybe.

Man įstrigo viena frazė, kurią pasakė mergina po savo vyro (X) žūties:

Nežinau kiek dar vyrų bus mano gyvenime ir ar mylėsiu kurį labiau už X, bet dėl vieno esu tikra - nei vienas nemylės manęs labiau, nei mylėjo X.

Jus dabar su pliku pesiojates. Tikrai neverta atsakineti i kai kuriu nariu liguistus komentarus.