Negaliu pasakyti, kad žinia, jog laukiuosi, buvo netikėta. Visą džiaugsmą užgožė mamos insultas ir mano darbovietės likvidavimas, kurį savininkai užkrovė man, nors aš ir taip, kaip buhalterė, metų gale turėjau krūvas darbų. Nervai buvo tiek įtempti, kad ryte verkdavau, kad reikia eit į darbą. Be to dar kaip niekad užpuolė gripas ir perėjo į bronchitą. Vaistų gert negalima. Gydžiausi vaistažolėm ir medum su citrina. Nuo įtampos pakilo kraujospūdis. Labai bijojau, kad viskas gali turėt įtakos mažiuko sveikatai. Laimei, mažiukas augo ir jautėsi gana neblogai.
Pagaliau sulaukiau atostogų. Kadangi tai mano pirmagimis, kad būtų ramiau, lankiau kursus. Na o po to reikėjo atsigriebt už visus stresus
tiesiog ilsėjaus ir dariau ką norėjau. Numatyta diena artėjo. Beje, ji sutapo ir su mano gimimo diena. Po kursu jauciausi tikra žinovė. Ir ko cia nezinot. Paseki sarėmius, nuvaziuoji į ligoninę, nubėga vandenys ir pagimdai, trys dienos ir namo... deja... Lauktoji diena atėjo, praėjo. Nei paruošiamų sarėmių, nei tikrų. Gydytojas galvą kraipo: kaklelis atsidaryt nesiruosia, o kraujospūdis didesnis nei reikia. Klausia ar ne blogiau jaučiuos, o aš grybaut dar važiuoju. Lankytis liepia vos ne kasdien. Pagaliau nutaria netampyt likimo už ūsų ir paguldo į ligoninę. Man vėl streso dozė. Nekenčiu ligoninių, gyvenime negulėjau ir dabar ruosiausi atsirast tik prieš gimdymą. Bet gydytojas pasakė: Vaikelio gyvybe rizikuot negalima, ir taip jau negerai. Teko likt. Suleidžia skatinamų, kitą dieną pažiūri nieko, pakartoja, vėl nieko. nuveda po echoskopu, pakviečia dar vieną gydytoją. Padėtis negera, pernešiotas, virkštelė apsisukus apie vaikelio kakliuką. Tai ką-sako: iki ryt nepradedi, reiks sukelt dirbtinai, nes rizikuosim vaikelio sveikata.Nebežinau, ar laikas atėjo, ar iš baimės, vakare nubėgo vandenys. Dar juokais, vyrui skambindama, perspėjau, kad atsiprasytų iš darbo, žadėjo dalyvaut gimdyme. Tai vos spėjo atvažiuot ir perkėlė į gimdyklą. Žadėjau gimdyt vandeny, be nuskausminimo ir skatinamųjų. Bet gydytojas tepasakė: vandenį pamiršk iki kito karto, o visą kitą tau butina, ir žiūrėk, kad nereiktų operuot. Neprireikė. Dėl skatinamųjų ir nuskausminimo viskas užtruko apie penkias valandas (be jų būtų apie 20val. užtrukę). Prieš pat gimdymą nuskausminimas baigė veikt, tai viską jutau. Bet ne viską prisimenu
Gal taip ir geriau, gana ir to kas liko. Šiek tiek padėjo lankyti kursai. Pamenu, kad norėjau ginčytis Liepia dėt rankas ten, o man ten nepatogu, liepia stumt, o aš nenoriu Gale kojų kabėjo veidrodis, tai galėjau matyt ir kas ten vyksta. Bet nelabai rūpėjo. Norėjau tik ,kad viskas baigtusi. Girdėjau, kaip gydytojas pakvietė vyrą, kad perkirptų virkštelę, mačiau, kaip tėtis pirmą kart pakėlė sūnelį, tada padėjo man ant pilvo. Mane tuo mentu dat siuvinėjo. Ir vienintelis mano noras tada buvo visai ne motiniškas: kad paliktų mane ramybėj. Buvau pavargus ir atrodo, kad kiekvienas akušerės prisilietimas skausmingas. Norėjau verkt ir neturėjau jėgų net prilaikyt mažiuką, laikė vyras.Kai nusnaudžiau,atsigavau, pagalvojau: jau viskas. Deja. Mažiukas neėmė kruties. Pasigavo infekciją. Gydymas tesėsi apie savaitę. didesnę laiko dalį mažiukas buvo naujagymių skyriuje, o aš naktį išgirsiu verkiant ir galvoju ar ne mano. buvo sunku pagalvosjus, kad gali verkt ir nieks neprieis, o as dar neturėjau tiek jėgų, kad bučiau ištisai šalia. pagaliau atnešė į mano palatą ir pasakė, kad poryt galėsiu gryžt namo, bet... Bevaikštant pas mažiuką, perpūtė vėjas. pakilo temperatūra, galva švininė ir dar savaitė ligoninėj. Net nemaniau, kad taip galima pasiilgt namų. Va tau ir trys dienos...
Kai dabar manęs draugės paklausia, ar buvo baisu. Sakau: būna ir baisiau. Tai nėra maloniausias dalykas, bet išgyvent galima, net ir tada, kai viskas vyksta visai ne taip kaip tikėjais. Tiesiog būkit pasiruoše viskam. O kai iš paskos ropos mažas žmogeliukas, kartodamas ma ma ma mama, viskas pasimirš.
