iš feisbuko:
Rimvydas Valatka
6 val. ·
Siaubingas teroristo nusikaltimas Nicoje verčia prisiminti ir kitą nusikaltimą, kuris daug kam Prancūzijoje neatrodo nusikaltimu. Nicos meras Christian Estrosi lankėsi Rusijos okupuotame Kryme, ne kartą aiškino, kad aneksuotas Krymas priklauso Rusijai, priėmė Nicoje rusų aneksuotos Jaltos delegaciją. Kraupus sutapimas: laisvos šalies laisvas miestas, meilikaujantis su pasaulio teroristu Nr.1, ir tas pats miestas - kraupaus teroro auka.
http://www.christian...tre-dintention/
QUOTE(Jurgel @ 2016 07 15, 17:03)
o del ko? Tarpusavyje kariauja katalikai su protestantais. Dvi krikscionybes sakos.
ok, as kazkaip galvojau, kad jie pesesi daugiau del politikos, o ne del religijos.
Papildyta:
QUOTE(Peliauckų Jadzė. @ 2016 07 15, 19:31)
Visgi manau, kad tai mentaliteto ir religijos, t.y. vertybių klausimas.
Jei pažiūrėsime ką imperinė Rusija ( tame tarpe ir SSSR) išdarinėjo savo kolonijose, tai tiek Baltijos šalys, tiek suomiai, lenkai, vengrai irgi galėtų rinktis terorizmo kelią. Bet nesirenka, nes visgi europietiškos vertybės, paremtos krikščionybe, yra kitokios nei arabų- islamo. Nori nenori, bet išvada peršasi tik tokia.
Jei pažiūrėsime ką imperinė Rusija ( tame tarpe ir SSSR) išdarinėjo savo kolonijose, tai tiek Baltijos šalys, tiek suomiai, lenkai, vengrai irgi galėtų rinktis terorizmo kelią. Bet nesirenka, nes visgi europietiškos vertybės, paremtos krikščionybe, yra kitokios nei arabų- islamo. Nori nenori, bet išvada peršasi tik tokia.
Tas tai irgi. Man tai keista, kai zmogus gyvena salyje, kurios nekencia, naudojasi tos salies pasalpom, pagalba, o tik rades galimybe, iszudo kuo daugiau zmoniu. Cia tikrai ne vien tik koloniju klausimas, bet ir zmoniu mentaliteto, bei, visgi manau - religijos.
QUOTE(Peliauckų Jadzė. @ 2016 07 15, 19:31)
Visgi manau, kad tai mentaliteto ir religijos, t.y. vertybių klausimas.
Jei pažiūrėsime ką imperinė Rusija ( tame tarpe ir SSSR) išdarinėjo savo kolonijose, tai tiek Baltijos šalys, tiek suomiai, lenkai, vengrai irgi galėtų rinktis terorizmo kelią. Bet nesirenka, nes visgi europietiškos vertybės, paremtos krikščionybe, yra kitokios nei arabų- islamo. Nori nenori, bet išvada peršasi tik tokia.
Jei pažiūrėsime ką imperinė Rusija ( tame tarpe ir SSSR) išdarinėjo savo kolonijose, tai tiek Baltijos šalys, tiek suomiai, lenkai, vengrai irgi galėtų rinktis terorizmo kelią. Bet nesirenka, nes visgi europietiškos vertybės, paremtos krikščionybe, yra kitokios nei arabų- islamo. Nori nenori, bet išvada peršasi tik tokia.
Tam tikra prasme taip ir buvo. Mes tai vadinam partizaniniu karu. Dabar politiniam ringe kariaujam. Žinoma jog afrikiečio mentalitetas kitoks. Bet jis ne Islamo padiktuotas. Nereikia suvesti į religijų priešpriešą. Be to, kad jie musulmonai, pirmiausia jie yra savų šalių etninių papročių nešėjai.
QUOTE(Lapkričio aušra @ 2016 07 15, 21:17)
Tam tikra prasme taip ir buvo. Mes tai vadinam partizaniniu karu. Dabar politiniam ringe kariaujam. Žinoma jog afrikiečio mentalitetas kitoks. Bet jis ne Islamo padiktuotas. Nereikia suvesti į religijų priešpriešą. Be to, kad jie musulmonai, pirmiausia jie yra savų šalių etninių papročių nešėjai.
Ne tas pats. Partizaninis karas vyko okupuotos šalies teritorijoje, tai buvo gynyba. Neteko, ačiū Dievui, girdėti apie latvį, ukrainietį ar japoną iš Kurilų, organizavusį teroro aktus Kerčėje, Permėje ar Kolymoje.
QUOTE(Peliauckų Jadzė. @ 2016 07 15, 20:26)
Ne tas pats. Partizaninis karas vyko okupuotos šalies teritorijoje, tai buvo gynyba. Neteko, ačiū Dievui, girdėti apie latvį, ukrainietį ar japoną iš Kurilų, organizavusį teroro aktus Kerčėje, Permėje ar Kolymoje.
daug dalykų mums iš vis yra netekę girdėti. Čia šiaip, apie sovietlaikį.
Bet šiuo atveju ne religija yra varomoji jėga. Afrikai teko tai, ypač Alžyrui, ko net mums neteko patirti. Įskaitant visus lagerių baisumus. Jiems ir be lagerių teko visai tautai išgyventi tai- ką mūsų tautos dalis išgyveno lageriuose.
QUOTE(Lapkričio aušra @ 2016 07 15, 21:17)
Tam tikra prasme taip ir buvo. Mes tai vadinam partizaniniu karu. Dabar politiniam ringe kariaujam. Žinoma jog afrikiečio mentalitetas kitoks. Bet jis ne Islamo padiktuotas. Nereikia suvesti į religijų priešpriešą. Be to, kad jie musulmonai, pirmiausia jie yra savų šalių etninių papročių nešėjai.
nebuvo, beje, ne jūs viena bandote pritemti partizanus prie teroristų, apie tai kalbama FB.
"Lietuvos Laisvės kovų sąjūdis veikė ne teroristiniais, o partizaniniais, nekonvenciniais. Tai yra didžiulis skirtumas. Partizanai - teisėti kombatantai, atitiko esmines tuomet galiojusių konvencijų apibrėžimų nuostatas: 1) uniformos arba skiriamųjų ženklų nešiojimas, 2) atviras ginklo demonstravimas, 3) vadovavimo organizacija ir struktūra.
Pasala, minavimas, sprogdinimas, likvidavimas - tai koviniai veiksmai, taikomi tiek konvenciniame, tiek nekonvenciniame karuose. Na ir kas kad dalis teroro išpuolių analogiški? Analogija tik ta, kad naudojami sprogmenys, ginklai. Esmė yra kita - tokių tikslų siekiama ir kas juos atlieka. Jei tuos veiksmus vykdo teisėtas kombatantas - tai karas. Jei neteisėtas - tai galbūt jau ir banditizmas, terorizmas. LLKS tuo ir pasižymėjo, kad veikė griežtai subordinuotai, pagal vadovybės įsakymus. Lietuvos partizanų išpuoliai prieš sovietinės civilinės valdžios asmenis ir įstaigas nelygintini terorizmui todėl, kad tai buvo okupacinė ir kolaboruojanti valdžia, o LLKS buvo vienintelė teisėta Lietuvos valstybės institucija, karinė-politinė struktūra."
QUOTE(mementoo @ 2016 07 15, 21:34)
nebuvo, beje, ne jūs viena bandote pritemti partizanus prie teroristų
nieko nebandau. Gal jau gana su savo fantazijom dievaž nelabai sveikai skaitosi jūsų rašliavos.
Turkijoje bandymas kariniam perversmui, pranešė premjerministras.
QUOTE(Karusia @ 2016 07 15, 22:15)
Turkijoje bandymas kariniam perversmui, pranešė premjerministras.
Atatiurko laikai Turkijoj seniai baigėsi.
QUOTE(Karusia @ 2016 07 15, 22:15)
Turkijoje bandymas kariniam perversmui, pranešė premjerministras.
Ok, man tai siandien gana internetu. Dabar idomu kai atsikelsim ryte, kas Turkija valdys : Erdoganas ar kariskiai.
QUOTE(Lapkričio aušra @ 2016 07 15, 23:42)
Atatiurko laikai Turkijoj seniai baigėsi.
Turkijos kariuomenė yra sekuliari. Nuo Atatiurko laikų. Šaltojo karo metais turkų kariuomenė įvykdė bene keturis perversmus, kai tik valdžia bandydavo pasukti proislamiškon vagon.
Eglė Samoškaitė
7 val. ·
Tai, kas vyksta Turkijoje, gali būti karinis perversmas. Daug kam tai tikriausiai atrodys beprotiška, bet iš tiesų perversmai gana būdinga Turkijos karinių pajėgų reakcija į politinės kontrolės praradimą. Pirmi rinkimai šioje šaly buvo 1950 m., o perversmai vyko 1960, 1971, 1980 metais, paskutinis perversmas 1997 m. vadinamas švelniuoju, nes jo metu valdančioji partija buvo priversta pasitraukti iš koalicinės vyriausybės kariuomenė tuomet valdžios neperėmė.
Reikia suvokti, kad Turkija buvo įkurta 1923 m., kai Osmanų imperija po Pirmojo pasaulinio karo buvo pralaimėtojų pusėje. Mustafa Kemalis Atatiurkas buvo visiškas prancūziško laicizmo mylėtojas ir norėjo, kad turkai staigiai, vat taip viens-du ir modernizuotųsi. Jis sukūrė tokią sistemą, kurioje karinės pajėgos ir teisinė biurokratija, ypač Konstitucinis Teismas, buvo jo sąjungininkai. Kemalis mirė, bet kemalizmas liko gyvuoti labai ilgai.
Kemalizmo tradiciją tęsė kariuomenė, teismai, biurokratija, Respublikos liaudies partija (CHP). Tačiau Recepas Tayipas Erdoganas visus šiuos kemalizmo mylėtojus kaip reikiant užtrumpino.
Erdoganas pasiekė, kad prezidentas būtų renkamas tiesiogiai (anksčiau buvo renkamas parlamente), kad galios būtų sutelktos prezidento rankose, jo Teisingumo ir vystymosi partija (AKP) turi daugumą parlamente jau ne pirmą kadenciją, Konstitucinio Teismo galios apkarpytos.
Jei anksčiau demokratijos Turkijoje nebuvo, nes kariuomenė turėjo viršenybę civilinės valdžios atžvilgiu, tai Erdoganas sukūrė atvirkščią variantą demokratijos nebuvo, nes viską, tarp jų ir kariuomenę, stengėsi kontroliuoti jis. Bet, regis, jam nepasisekė, nors spręsti dar anksti.
Esminis Turkijos bruožas, kad ten sekuliarizmas (labiau laicizmas) vertinamas labai rimtai. Tai vienas iš valstybės stulpų. Erdoganas jau seniai papiktino kemalistus leidęs dėvėti galvos apdangalus universitetuose. Vien dėl tokio dalyko jie sulaužė daug iečių. Religija nuolatinis kemalistų ir AKP nesutarimų šaltinis, nors iš tiesų tikriausiai kalbama tiesiog apie galią kas jos turi daugiau.
Reikia prisiminti, 2007 m. Turkijos policija vienoje Stambulo landynėje aptiko granatų, pranešta, kad ginklai priklauso ultra-nacionalistinei organizacijai, kuri siekė nuversti AKP valdžią. Suimti 275 žmonės. Šia operacija buvo siekiama atsikratyti kariuomenės viršenybės pradėta masė tyrimų prieš karinį establišmentą, daug aukštų kariuomenės pareigūnų buvo apkaltinti norėję nuversti AKP valdžią. Nuteista ir įkalinta daugybė CHP partijos veikėjų. Nuo tada kariuomenė ir kemalistai laižėsi žaizdas.
Tačiau gali būti, kad kariuomenė ir CHP sustiprėjo arba Erdoganas prisidarė per daug priešų. Vienas jų gali būti toks Amerikoje gyvenantis, bet Turkijoje be galo įtakingas veikėjas Fethtullah Gulen.
Tai ne šiaip veikėjas: jis verslininkas ir labai įtakingos judėjimo, pagal Saido Nursi mokymą, vadovas. Patys turkai apie jį kalba su tokia pagarba, kad pagalvotum, jog čia antras Kemalis. Kalbama, kad jo judėjimo sekėjų yra visur policijoje, kariuomenėje, valstybės tarnyboje. Jei jis parėmė kariuomenę arba jos dalį, tada Erdoganui šakės.
Pavyzdžiui, 2012 m. korupcijos skandalas, palietęs aukščiausius valdžios sluoksnius, laikomas Gulen kerštu Erdoganui, mat per 2007 m. istoriją Erdoganas triuškino ne tik kariuomenę, bet ir Gulen judėjimą.
Turkija yra NATO narė. Nestabilumas čia yra žiauriai blogai. Žiauriai.
7 val. ·
Tai, kas vyksta Turkijoje, gali būti karinis perversmas. Daug kam tai tikriausiai atrodys beprotiška, bet iš tiesų perversmai gana būdinga Turkijos karinių pajėgų reakcija į politinės kontrolės praradimą. Pirmi rinkimai šioje šaly buvo 1950 m., o perversmai vyko 1960, 1971, 1980 metais, paskutinis perversmas 1997 m. vadinamas švelniuoju, nes jo metu valdančioji partija buvo priversta pasitraukti iš koalicinės vyriausybės kariuomenė tuomet valdžios neperėmė.
Reikia suvokti, kad Turkija buvo įkurta 1923 m., kai Osmanų imperija po Pirmojo pasaulinio karo buvo pralaimėtojų pusėje. Mustafa Kemalis Atatiurkas buvo visiškas prancūziško laicizmo mylėtojas ir norėjo, kad turkai staigiai, vat taip viens-du ir modernizuotųsi. Jis sukūrė tokią sistemą, kurioje karinės pajėgos ir teisinė biurokratija, ypač Konstitucinis Teismas, buvo jo sąjungininkai. Kemalis mirė, bet kemalizmas liko gyvuoti labai ilgai.
Kemalizmo tradiciją tęsė kariuomenė, teismai, biurokratija, Respublikos liaudies partija (CHP). Tačiau Recepas Tayipas Erdoganas visus šiuos kemalizmo mylėtojus kaip reikiant užtrumpino.
Erdoganas pasiekė, kad prezidentas būtų renkamas tiesiogiai (anksčiau buvo renkamas parlamente), kad galios būtų sutelktos prezidento rankose, jo Teisingumo ir vystymosi partija (AKP) turi daugumą parlamente jau ne pirmą kadenciją, Konstitucinio Teismo galios apkarpytos.
Jei anksčiau demokratijos Turkijoje nebuvo, nes kariuomenė turėjo viršenybę civilinės valdžios atžvilgiu, tai Erdoganas sukūrė atvirkščią variantą demokratijos nebuvo, nes viską, tarp jų ir kariuomenę, stengėsi kontroliuoti jis. Bet, regis, jam nepasisekė, nors spręsti dar anksti.
Esminis Turkijos bruožas, kad ten sekuliarizmas (labiau laicizmas) vertinamas labai rimtai. Tai vienas iš valstybės stulpų. Erdoganas jau seniai papiktino kemalistus leidęs dėvėti galvos apdangalus universitetuose. Vien dėl tokio dalyko jie sulaužė daug iečių. Religija nuolatinis kemalistų ir AKP nesutarimų šaltinis, nors iš tiesų tikriausiai kalbama tiesiog apie galią kas jos turi daugiau.
Reikia prisiminti, 2007 m. Turkijos policija vienoje Stambulo landynėje aptiko granatų, pranešta, kad ginklai priklauso ultra-nacionalistinei organizacijai, kuri siekė nuversti AKP valdžią. Suimti 275 žmonės. Šia operacija buvo siekiama atsikratyti kariuomenės viršenybės pradėta masė tyrimų prieš karinį establišmentą, daug aukštų kariuomenės pareigūnų buvo apkaltinti norėję nuversti AKP valdžią. Nuteista ir įkalinta daugybė CHP partijos veikėjų. Nuo tada kariuomenė ir kemalistai laižėsi žaizdas.
Tačiau gali būti, kad kariuomenė ir CHP sustiprėjo arba Erdoganas prisidarė per daug priešų. Vienas jų gali būti toks Amerikoje gyvenantis, bet Turkijoje be galo įtakingas veikėjas Fethtullah Gulen.
Tai ne šiaip veikėjas: jis verslininkas ir labai įtakingos judėjimo, pagal Saido Nursi mokymą, vadovas. Patys turkai apie jį kalba su tokia pagarba, kad pagalvotum, jog čia antras Kemalis. Kalbama, kad jo judėjimo sekėjų yra visur policijoje, kariuomenėje, valstybės tarnyboje. Jei jis parėmė kariuomenę arba jos dalį, tada Erdoganui šakės.
Pavyzdžiui, 2012 m. korupcijos skandalas, palietęs aukščiausius valdžios sluoksnius, laikomas Gulen kerštu Erdoganui, mat per 2007 m. istoriją Erdoganas triuškino ne tik kariuomenę, bet ir Gulen judėjimą.
Turkija yra NATO narė. Nestabilumas čia yra žiauriai blogai. Žiauriai.
