Sveiki visi!
Nusprendziau parasyti apie save. Na net nezinau nuo ko pradeti, bet bandysiu. Esu 26 metu mergina, dirbu stiuardese nuo mokyklos baigimo ir labai nekenciu savo darbo, pavargau nuo antirutinos, nuo pastoviu viesbuciu kaitos, nuo VIENATVES. Gyvenu kompanijos labui, gyvenu joje, esu priklausoma nuo jos, neturiu savo gyvenimo, net apie mokslus negaliu pagalvoti, o mokytis labai noriu!!! Keliauju labai daug, dizdiaja metu dali praleidziu uzsienyje, Lietuva mazai matau, jau net draugai mane pamirse ir seima pripratusi manes nematyti pusmeciais, esu issekusi, net depresija susirgau, geriu antidepresantus. Zodziu nebezinau kaip issireiksti, kaip issakyti ka jauciu ir ka isgyvenu. Kaip ir minejau, noriu labai mokytis, tai siais metais paemiau ir uzpildziau paraiska i kolegija, bet tai reikstu , kad turiu mesti savo darba ir kai pagalvoju aciu dievui!!! Bet be protiskai bijau, bijau, kad nerasiu kito darbo, bijau kad neissilaikysiu finansiskai su Lietuvisku atlygiu ir tai mane beproto gazdina. Vis kartoju sau, kad ne piniguose laime, kad as busiu laimingesne jeigu dirbsiu ir paprasta padaveja, bet busiu lietuvoje su mylimais zmonemis. Bet tada uzvaldo vel baisine baime, ka darysiu jei neisgyvensiu. Esu isprausta i kampa, esu taip prirista prie savo darbo, kurio negaliu apkesti, negaliu pernesti, net su asaromis skrendu i komandiruotes, taip jo nekenciu, kad net purto. Gal kas nors turi panasia situacija? gal kazkas isgyvena ar isgyveno tai ka as ir galetu pasidalinti savo nuomone ar patirtimi?
QUOTE(emirates @ 2016 07 16, 14:12)
Sveiki visi!
Nusprendziau parasyti apie save. Na net nezinau nuo ko pradeti, bet bandysiu. Esu 26 metu mergina, dirbu stiuardese nuo mokyklos baigimo ir labai nekenciu savo darbo, pavargau nuo antirutinos, nuo pastoviu viesbuciu kaitos, nuo VIENATVES. Gyvenu kompanijos labui, gyvenu joje, esu priklausoma nuo jos, neturiu savo gyvenimo, net apie mokslus negaliu pagalvoti, o mokytis labai noriu!!! Keliauju labai daug, dizdiaja metu dali praleidziu uzsienyje, Lietuva mazai matau, jau net draugai mane pamirse ir seima pripratusi manes nematyti pusmeciais, esu issekusi, net depresija susirgau, geriu antidepresantus. Zodziu nebezinau kaip issireiksti, kaip issakyti ka jauciu ir ka isgyvenu. Kaip ir minejau, noriu labai mokytis, tai siais metais paemiau ir uzpildziau paraiska i kolegija, bet tai reikstu , kad turiu mesti savo darba ir kai pagalvoju aciu dievui!!! Bet be protiskai bijau, bijau, kad nerasiu kito darbo, bijau kad neissilaikysiu finansiskai su Lietuvisku atlygiu ir tai mane beproto gazdina. Vis kartoju sau, kad ne piniguose laime, kad as busiu laimingesne jeigu dirbsiu ir paprasta padaveja, bet busiu lietuvoje su mylimais zmonemis. Bet tada uzvaldo vel baisine baime, ka darysiu jei neisgyvensiu. Esu isprausta i kampa, esu taip prirista prie savo darbo, kurio negaliu apkesti, negaliu pernesti, net su asaromis skrendu i komandiruotes, taip jo nekenciu, kad net purto. Gal kas nors turi panasia situacija? gal kazkas isgyvena ar isgyveno tai ka as ir galetu pasidalinti savo nuomone ar patirtimi?
[right][snapback]70881409[/snapback][/right]
Nusprendziau parasyti apie save. Na net nezinau nuo ko pradeti, bet bandysiu. Esu 26 metu mergina, dirbu stiuardese nuo mokyklos baigimo ir labai nekenciu savo darbo, pavargau nuo antirutinos, nuo pastoviu viesbuciu kaitos, nuo VIENATVES. Gyvenu kompanijos labui, gyvenu joje, esu priklausoma nuo jos, neturiu savo gyvenimo, net apie mokslus negaliu pagalvoti, o mokytis labai noriu!!! Keliauju labai daug, dizdiaja metu dali praleidziu uzsienyje, Lietuva mazai matau, jau net draugai mane pamirse ir seima pripratusi manes nematyti pusmeciais, esu issekusi, net depresija susirgau, geriu antidepresantus. Zodziu nebezinau kaip issireiksti, kaip issakyti ka jauciu ir ka isgyvenu. Kaip ir minejau, noriu labai mokytis, tai siais metais paemiau ir uzpildziau paraiska i kolegija, bet tai reikstu , kad turiu mesti savo darba ir kai pagalvoju aciu dievui!!! Bet be protiskai bijau, bijau, kad nerasiu kito darbo, bijau kad neissilaikysiu finansiskai su Lietuvisku atlygiu ir tai mane beproto gazdina. Vis kartoju sau, kad ne piniguose laime, kad as busiu laimingesne jeigu dirbsiu ir paprasta padaveja, bet busiu lietuvoje su mylimais zmonemis. Bet tada uzvaldo vel baisine baime, ka darysiu jei neisgyvensiu. Esu isprausta i kampa, esu taip prirista prie savo darbo, kurio negaliu apkesti, negaliu pernesti, net su asaromis skrendu i komandiruotes, taip jo nekenciu, kad net purto. Gal kas nors turi panasia situacija? gal kazkas isgyvena ar isgyveno tai ka as ir galetu pasidalinti savo nuomone ar patirtimi?
[right][snapback]70881409[/snapback][/right]
Iš patirties galiu pasakyti, kad dar nemačiau nė vieno neišgyvenusio dėlto, kad metė nepatikusį darbą
jei nori mokytis - mokykis, bet tikrai nemanau, kad esi įsprausta į kampą. Yra Lietuvoj tų darbų suderinamų su mokslu, aišku, piniginė bus pustuštė, bet iš studentų niekas ir nereikalauja jos pilnos. Beto susirasi draugų, nebebūsi vieniša. Žmonės keičia darbus kaip kojines, o tu čia dabar dėl vieno tiek pergyveni.
Na, tarkim, baimė nugali ir Tu lieki ten, kur ir dabar. Praeina dar 10 metų sotaus, bet džiaugsmo neatnešančio gyvenimo. Gal 15. Kompanija pati atsisako Tavo paslaugų, nes reikia jaunučių, gražučių, greitų ir alkanų.
Na, mokytis niekada ne vėlu, bet... Šansai susirasti darbą ir atrasti save iš naujo jau daug mažesni.
Jei jauti, kad nori kažką keisti, tai ir keisk. Netiks vienas darbas, susirasi kitą. Tikėk savim ir klausyk savo vidinio balso. Sėkmės!
Na, mokytis niekada ne vėlu, bet... Šansai susirasti darbą ir atrasti save iš naujo jau daug mažesni.
Jei jauti, kad nori kažką keisti, tai ir keisk. Netiks vienas darbas, susirasi kitą. Tikėk savim ir klausyk savo vidinio balso. Sėkmės!
