Sveikos 
Šią savaitę numečiau 200 g. Jau maždaug mėnuo, kaip laikausi savo naujos sistemos. Štai ką pastebiu dabar: vis mažiau ir mažiau norisi skanumynų. Vakar vaikščiojau po parduotuvę ir net nežinojau, ką tokio skanaus nusipirkti
Prisimenu pirmą savaitę analogiškai vaikščiojau po tą pačią parduotuvę ir nežinojau, ką griebt pirmą: gal tortą, o gal čipsus? O gal dešrą, o gal sūrelius?
Dabar rodos atsivalgiau visko, ko anksčiau buvo “negalima”. Ir kai visko galima, ir kai viskas pasiekiama bet kurią dieną, suvoki, kad gal šiuo momentu labiausiai nori kokių nors barščių, o visai ne picos ar kebabo 
Šią savaitę vyras iš kažkur gavo rankų darbo koldūnų, cepelinų ir žemaičių blynų su stirniena. Paragavau žemaičių blynų. Nebuvau jų valgius turbūt nuo vaikystės. Nu nieko. Bet ne taip skanu, kad mirt vietoj. Likusius galės šeima suvalgyt. Kadangi aš kaskart prieš sėsdama valgyt renkuosi tik tai, ko užvis labiausiai tuo metu noriu, kaži ar būtent žemaičių blynai atsidurs kada nors tarp pačių geidžiamiausių valgių. O šiaip skanaus, bet ne labiausiai norimo ir pačio skaniausio maisto aš nevalgau.
Papasakosiu plačiau, kaip aš renkuosi, ką valgyti – bandau įsiklausyti į organizmo signalus, ir išskirti pradžiai, kokio maisto jis nori – šilto ar šalto? Kieto ar skysto? O gal tąsaus, o gal traškaus? Pagal tai ir renkuosi. Žiūriu, ar yra kas tinkamo šaldytuve. Jei nieko norimo nėra, galiu nieko ir nevalgyti. Kol neišalkstu labiau. Kuo didesnis alkis, tuo mažiau išrankus organizmas
Jei organizmas prašo saldainio, tai tikrai ne alkis, išalkęs organizmas prašo rimto, normalaus, sotaus maisto 
Knygą “Eat less…” užmečiau, ne taip patiko, kaip ana. O gal laiko skaityti nuo kompo mažiau turėjau (sūnui praeitą savaitę buvo atostogos). Aš jaučiu, kad jau gerai perpratau sistemą, supratau esmę, savo ankstesnes klaidas. Jau pradedu geriau jausti savo organizmą. Visai transformacijai (gerai jau, galvos gydymui
) reikia daug laiko, minimum metų Tai aš esu dar tik pačioje pradžioje…
Apie savo klaidas, varčiau užrašus, maisto dienoraštį. Dabar kaip ant delno matau savo problemas: pagrindinė, tai kompulsinis persivalgymas (kaip pasakodavau, kad užėjus nepenai galiu valgyti duoną be nieko riekę po riekės visa kepalą, sausus makaronus, grietinę kabinti šaukštais, uogienę, nors jos nemėgstu…
). Jis eina “nuo galvos bėdų”, nuo draudimų, perspaudimo su dietom, kalorijom ir tt Kai jau dasigauni iki maisto, leidi sau tuo momentu prisivalgyti iki sprogimo, nes žinai, kad rytoj vėl bus dieta, kalorijų skaičiavimas ir tt. Kai viską sau leidi, nieko panašaus nesinori. Net nesąmonė kažkokia atrodo, kam man tie sausi makaronai??
Kai aš galiu suvalgyti pačio skaniausio, pačio geidžiamiausio maisto, pasimėgaudama, kaifuodama, be jokios sąžinės graužaties.