Nerimas dėl darbo

Na, merginos, išpasakosiu dabar ir aš savo godas.

Vienu žodžiu, baigiu jau atostogauti, nuo pirmadienio reikės eiti į darbą ir aš to labai bijau

Dirbu įmonėje, kuriai vadovauja labai chaotiška ir neurotiška asmenybė. Bet kokias mano pastangas kokybiškai ir greitai atlikti užduotis paverčia betvarke ir po to pastoviai replikuoja, kad nieko nespėju. Nu tai nieko ir nespėju, nes vietoj strateginių reikalų tenka rūpinti bereikšmėmis (nė kiek ne perdedu, pasitikrinau ką aplinka apie tai galvoja, pasirodo ne aš viena) smulkmenomis arba dirbti mano specialybės ir kvalifikacijos neatitinkančius darbus. Atsisakyt negalima, nes tada - priešas visam gyvenimui.

Iš pradžių maniau, kad ta įtampa darbe kylai tik man vienai, po kurio laiko beveik visi komandos nariai išsikalbėjom, kad visi susiduriam su panašiais sunkumais ir beveik visi ieškosi kito darbo.

Vadovė nėra įmonės savininkė, samdoma, o savininkas vienas baisus Lietuvos šulas, bet jo nėra LT. Visas pagrindinio akcininko įmones prižiūri akcininko draugas, jis pakankamai žymus, tai pavardžių neminėsiu, bet daugelis bus girdėję. Esmė, kad jis su mano vadove (kuri be to akcininko draugo šiaip tai būtų niekas) lengvai gali sužlugdyti kitų žmonių gyvenimus: esu pati savo akimis mačiusi ir girdėjusi pasakojimų, kad žmonėm yra pakenkę norint išeiti iš darbo, dirbtinai reputaciją sugadinę, kai kam net verslus sugriovę ir t.t.

Kol jiems vergauji, tol jie draugai, bet jeigu nesutinki su jų taisyklėmis - tai jau gero nelauk.

Ir dabar kaip tyčia - noriu grįžus po atostogų rašyt pareiškimą, kad išeinu iš darbo (nors net kito dar neturiu , bet tiek tas darbas emociškai kankina, tiek ten visokių baisybių iš vadovybės prisiklausau, matau ir nugirstu, kad sveika nuovoka neišneša), o šiuo metu vadovė ir taip baisinėj panikoj dėl pusmečio ataskaitų, visus tik šokdina, pati su savo stresu nė kiek nesusitvarko, lygio vietoj kabliukų ieško, negana to aš iš savo pusės buvau pradėjusi nemažai ilgalaikių projektų, o juos jau reikia skubiai judinti, nes nespėsim su terminais, IR dar vienas svarbus įmonėj asmuo išeina atostogų, o aš jį turėsiu pavaduot. Nu ir aš, dar prisiminkim, kaip vyšnia ant torto - užsimaniau išeiti ir palikti moteriškę ant ledo kai tiek visokių "baisybių" vyksta. Tai dabar bijau, kad kai grįšiu:

a) nepateiksiu pareiškimo išeit iš darbo, iš žmogiškumo nuspręsiu įtemptu metu pavaduot kolegę ir nudirbti svarbius darbus, bet vadovė vistiek mane visą laiką tarkuos, lys į akis, trukdys, kels įtampą, o aš nespėsiu atlikti SVARBIŲ užduočių, darbų, projektų, to KO IŠ TIKRO reikia įmonei (nes atrodo tą supranta visi, išskyrus ją), tada gausiu kritikos laviną iš jos ir iš akcininko draugužio (nes ji ten garbina jį, jei reik kokį darbuotoją nubaust, tai dar ir tą pasikviečia į "pagalbą", o anas išvis baisus žmogus).

Pateiksiu pareiškimą jai dar nespėjus manęs įkinkyt į darbus, ji aišku baisiai susinervins, gal net įsižeis (nes labai įžeidi persona, bet ką priimanti asmeniškai), tada, net nenustebčiau, pasikvies savo šulą, darys spaudimą, klausinės manęs, kodėl, kas ir kaip, jeigu išeisiu iš įmonės seks mano tolimesnius veiksmus, ir patikėkit, TOKIE tikrai randa laiko sekti kitų gyvenimus ir juos žlugdyt.

Tai vat to ir bijau Bijau tos įtampos darbe, baisiai nenoriu kontakto su vadove (nes ji kaip erkė kokia, įsisiurbia, po to grįšti namo kaip iš koncentracijos stovyklos).

Labiausiai noriu dingt iš ten, kaip sakoma be kito darbo kad ir "į gatvę", bet atrodo, kai ji čia taip panikuoja dėl visko, privalau toliau sėdėt tam kalėjime kol ateis ramesni laikai, nes kitu atveju ana pasius, pasitelks savo sunkiąją artileriją ir ės man gyvenimą. Bijau, kad net mano artimiesiems gali pakenkt.

Ką patartumėt daryt tokioj situacijoj?

P.S. Kas čia parašyta - tos visos galimybės - tai ne mano išsigalvojimai, bet realiai egzistuoja, nes temos pradžioje rašiau, kad pati savo akimis esu mačiusi, kaip žmones sužlugdo, o dar senasis kolektyvas kiek istorijų pripasakojo....

Pasakykit, kad pastojai arba ruošiesi pastoti. Gal pati panorės atleisti iš darbo. Arba rasti kitą priežastį (pvz. dažnai "negalėti" ateiti į darbą dėl savo ar artimųjų sveikatos problemų), kodėl pati vadovė norėtų jumis atsikratyti (nesusipykus).

Šiaip geras pasiūlymas, bet norisi išsaugoti ir savo reputaciją. Dažnai ji giriasi, kad pažįsta pusę pasaulio, labai mėgėja neįtikusius partnerius ar tiekėjus apšmeižti savo kolegoms. Yra įstojusi į kažkokį verslo klubą, ten, matomai, irgi nevengia pasidalinti savo "skaudžiom" patirtim, kaip antai netikę darbuotojai, prasti tiekėjai.

Pradedu manyt, kad apskritai sau nuosprendį pasirašiau įsidarbindama šioje įmonėje, nes kaži ar sausa išlipsiu iš balos...

nebent jums 19 metų, kad tokius vėjus rašot. Parašot kad išeinat iš darbo ir po privalomo atidirbti laiko esat visiškai laisva. Tik fantazijų padarinys yra pasakojimas/tikėjimas kad kažkokia buvus viršininkė persekioj kažką, kažkokius gyvenimus griauna. Kažkokie viršininkai, dideli žmonės rūpinasi kažkokio eilinio darbuotojo kažkuo. Jūs išeisit- į jūsų vietą ateis kitas. Nereik taip savęs susireikšminti iki negalėjimo. Pasiskaitykit ką pati paršėt, gal bent nusišypsosit. Nors šiaip tai yra visiškai juokinga.

Tiesą sakant L. Aušra, aš ir sukūriau visą šią temą dėl to, jog žinau atvejį, kai tokie "didūs" žmones, kurių pareigos viršija intelekto galimybes iš neturėjimo ką veikt (nes ir taip sėdi ant kapšo lemonų) būtent ir sukirtinėja savo darbuotojus. Be to nekalbam apie valytojos ar administratorės pareigas.


Konkretus pvz.: buvusi vyr. finansininkė neapsikentusi sąlygų darbe susirado naują darbą, parašė pareiškimą, kad išeina. Dvi savaites kaip priklauso turėjo atidirbti. Tos dvi savaitės darbe jai buvo pragaras: tai kur išeini? į gamybinę firmą ar į paslaugų? didelę, mažą? mieste ar rajone? Nesijaudink, pasaulis mažas, išsiaiškinsim.

Kai praėjo viena savaitė paskambino tai moteriškei iš įmonės, kurioje turėjo dirbti, pasakė, kad sorry, pakeitėm sprendimą, negalim vistik jūsų priimti. Buvo aiškintąsi kaip, kodėl, kad netiko, nors kvalifikacija, patirtis, įgūdžiai tiko PUIKIAI, tai buvo savo srities profė. Jokio aiškaus atsakymo, tik mykimas. Ar tai ne blokada iš tuometinių vadovų pusės?

Tada, laimei, per likusią savaitę ją pakvietė į kitą darbo pokalbį, ten ji išdėstė, kad jai daromas spaudimas dabartiniam darbe, perspėjo, kad gali sulaukt skambučių, vadovas pasitaikė supratingas, labai protingas ir suprantantis tuos visus bajerius, tai priėmė ir ji dirba ten lig šiol. Dabartiniams vadovams nepavyko susekt kur ji įsidarbino, nebent per Sodrą.

Jūs pati skirtingose temose tokius patarimus duodat iš oro, o čia taip niekinančiai pažvelgėt į mano problemą, tai būtų malonu, kad nekomentuotumėt, nes turbūt nežinot, kas yra psichologinis spaudimas, grasinimai.

O tas akcininko draugas savu laiku priklausė kažkokiam tai komitetui, kur sekdavo sovietmečiu visokius prasisiekėlius, pas mus įmonėj pasiklausymo įrangos kaip ryšių muziejuj prigrūsta. Kiekvieną šūdą seka.

O jei iteikti pareiskima, kad iseinat is darbo del asmeniniu priezasciu? Aisku vadove kviesis pokalbiui kas kaip ir del ko... Tada jus ir aiskinat jai ramiai ir tiesiai sviesiai, kad jums atsibodo tokia itampa, tokie papildomi nestrateginiu veiksmu darbai, kad taip kazkiek tai n metu testis negali ir pan. Pasakykit, kad ji stipri ar kokia tai vadove, bet ji tiesiog neleidzia jums dirbti istiesu taip kaip kad gautusi geriau. As neabejoju, kad kritika patiks, bet ji ar jie su tuo sustru vadovu , turetu susimastyt ir :arba isleis jus is darbo be jokiu lipimu ant kulnu ir zlugdymu arba prasys, kad pasiliktumet, bet gal nereikalaus pagal save nors kazkiek.
Jei darbas geras ir gerai apmokamas, gal verta tokia strategija pabandyt? O kad kalbu bus - tai cia beabejo, tiesiog gal nereiktu taip imti visko giliai i sirdi, juk tai tik darbas, tai tik kazkokia nervine bobele, na ir kas kad vadove. Jums su ja vaiku neaugint, tai ne jusu asmeninio gyvenimo partneris, pabandykit grazioj formoj irodyti, kad ji nevisalaik teisi .
Siaip tai normalus vadovai vertina tokius darbuotojus, kurie gali ir moka priestaraut. Ypac komandiniam darbe.

Na tai kaip matot viskas baigėsi tiesiog puikiai. Vienur nepriėmė, ir tuščia jo. Priėmė kitur. Ten matyt kokiam giminaičiui, ar pažįstamam vieta reikalinga buvo. Jei nepridedi, žmogus, paranojos, tai viskas būna daug paprasčiau.
Apie Matijošaitį. Bet kad kokiam Paleičikui būtų įdomu iš kokio skyriaus kas išėjo tai net neįsivaizduoju. Arba Janukonis pamanyk tik, išėjo žmogus, kuris ir taip su pareigom sustvarko sunkiai, tai kam jį persekiot- tik apsidžiaugi ir tiek. Dzin visiems. Pilna darbo ieškančių visokiolygio specialistų. Vienas išėjo- kitas atėjo. Psicholloginis spaudimas yra įmanomas tik vienu atveju- jei jį priimi. Jei ne- tai ką čia paspausi.

Nu tai, tada atskleisiu daugiau detalių. Esu su ja kalbėjusi, kad atsibodo ta itampa, kad man patinka dirbti sistemingai, susidėliot prioritetus, o jis man aiškina, chaosas čia visada bus. Tada po kiek laiko pasikviečia ir sako, nu tai koks planas - sakau, kaip ir kalbėjom, jokio plano, gesinu gaisrus, darau, ką reikia greičiausiai padaryt. Tada ji - nu tai kodėl tu sistemos neturi? kodėl nėra prioritetų? ir t.t. nu sakau, dėl to, kad tas neveikia, gi PATI sakėt, kad chaosas čia priimtina darbo forma. Tada ji - nu tai vistiek reik kažkokią sistemą turėt. Sakau - nu tai aš ją turiu, bet kasdien turiu rūpintis antraeilėmis smulkmenomis, kurios gali mėnesius palaukt. Ji - nu o tai kodėl tu jomis rūpiniesi? ***... Sakau - nes vykdau jūsų nurodymus, jūs skambinat ir prašot padaryt tą ir tą, tai ir darau.
Tada įsižeidimas, kad aš ją tipo kritikuoju, nors pasakau, kaip yra.

Tada eina tokio tipo patarimai: žinai, tu visur taupyk laiką, lipdama laiptais daryk skambučius, valgydama pietus, atrašinėk į mail'us. Plia, galvoju, gal dar šikane sėdint sandorius sudarinėt???

Mes su kolegom įtariam, kad jai su amžiumi mąstymos spragos jau prasidėjo, nes pamiršta, ką yra sakius, prieštarauja pati sau. Tik, kad jo ego kartu su ja kabinete netelpa. Nu ji nesupranta, kad turėtų savo vietą perleist jaunesniam vadovui, kuris greičiau gaudosi. Bet ji tai vadovybėj labai patogi, nes ją galima stumdyt, atsakomybių neprisiima. Pradeda kokį projektą, matosi, kad grybą nupjovė, man numetė, tipo "aš prišikau, tu išvalyk".

Esu ta, kur pasako savo nuomonę, argumentuoja, ale ta taip išvynioja viską. Kažkada gražiai pasakiau, kad mano darbo stilius kitoks ir man taip netinka tai vos nepuolė į ašaras, kad užsipuoliau ją, aišku, mačiau, kad vaidina, manipuliuoja. Nu tai ką pasakysi tokiam žmogui?

Arba tik kas - skambinu pirmininkui, galėsi TU su juo kalbėtis. Jau kai pati nesugeba, neranda argumentų, tai siunčia pas jį, o jis žiaurus žmogus, patikėkit.

Jei jus nebuvot susidurus su tokiais atvejais, tai tiesiog paskaitykit, patylekit ir eikit toliau.
As neminesiu savo vyro imones, bet ten irgi toks " klanas" - pasirasant darbo sutarti , tu pasirasai ir uz tai, kad isejes is darbo savo noru, negali dirbti 2 metus toje pacioje darbo srityje. Tas sutartis sustato pagrindiniai vadovai su teisininku pagalba.
O jus va sedit ir kelintoj temoj grynai nusisnekat, nes turbut laisvadieniai ar pikta ant viso pasaulio?
Papildyta:

Va va, tai tegul buna pamoka: tyliai, ramiai ir juoku forma bandyti neissiduoti kur dirbsi.

Esu su šitu susidūrusi taip pat, bet čia visai normalu mano akimis. Pvz. dirbi su med. įranga, žinai visus tiekėjus, su kuriais dirba firma, vistiek kaip vadybininkas, užmezgi glaudžius darbinius santykius, prasimuši priėjimą prie gydytojų, chirurgų, tai tada ir galvoji, kam kraut pinigus kitam (kai, pvz. nuo pardavimu tik kokie 5% premijos priklauso), kai gali su visom turimom žiniom, ryšiais ir kontaktais savo įmonę atsidaryt ir pasiimt visą 100 % pelno. Tai kadangi tokių atvejų pasitaiko dažnai, vadovai taip bando apsisaugot, kad neprarastų ilgalaikių, gerų tiekėjų, o jei dar kainos per ilgametį bendradarbiavimą geros pramuštos...
Papildyta:


Tai ji, žinokit, ir neišsidavė. Ten buvo, oi stipri moteris, visi sakė, kad su kiaušais bobelė, visą laiką inteligentiškai išsisukdavo nuo atsakymo, bet anie, nežinau, kokiu būdu, vistiek iškniso jos tą darbovietę

Tai o nebandet tiesiog dirbti kaip jums patogu, jau nieko jai nebeaiskinant. Tiesiog darykit tai, kaip jums atrodo teisinga +palaipsniui dar kolegas prikabinkit , nes jie irgi nelabai, kaip supratau, tos vadoves darbo specifika patenkinti. Aisku nesakau, kad buntavot visiems ten ir pagal save daryt viska, bet jei jums iseitu viska geriau darbe pagal save susideliot ir dar vadovei palinkciot su jos sistemom ir sulaukt geru rezultatu - tai gal neteiktu ir kito darbo ieskotis.

Šitoje vietoje man tikrai yra kur tobulėti...
Papildyta:

Bandžiau ir tai. Viskas, ką darydavau pati savo iniciatyva jai netikdavo, gaudavau bart, kaip čia nepasitariau, kaip čia paskubėjau.

Esmė, kad ji žiauriai kontroliuoja visą mano darbą, nors va, būtent specifikos neišmano. Ir aš jai esu siuntusi visokių argumentacinio pobūdžio straipsnių, rekomendacijų, mokslinės literatūros, kaip kas turi būti daroma, jai dzin, ji čia vienintelis autoritetas ir basta.

Bet čia matyt yar ne jos kompetencijos klausimas, o asmenybės. Ji toks žmogus, kad jai niekada negali viskas būti gerai. Jei atsiuntė, pvz, dizaineris gražų, tvarkingą, patrauklų maketą, tai išbrauko, išbrokuoja, ko pasėkoje tas maketuotojas jau pats nebežino kaip jam ką daryt, tai prisivelia klaidų, o viskas eina ant manęs. Tuo tarpu tie maketai yra smulkmenos, yra rimtų projektų įmonėj, kurių reikia įžiūrėt bendrą visumą, o ne skaidyt į smulkmenas ir mėsinėt, čia reikia labiau šauktuko ar daugtaškio, o raudono šrifto ar kraujo raudonomu. Nu tokio lygio problemas JI nagrinėja.

Ir man tai panašu į patologinį nerimą. Kai viskas stabilu, reikia prie ko nors prisiknist, nes nu viduje nerimas žmogų grauža, tai kažkokiu pavidalu reikia jį išveikti. Nu aš suprantu žmones, kurie turi asmenybės problemų, sutrikimų, bet leist, kad jie pasireikštų darbe... To jau per daug.