Nerimas dėl darbo

tai išeini iš tokio darbo ir viskas. Nedirbi tokio darbo. Ką čia dar pasakoti. Kas nuo to keičiasi kad visam svietui pasakoji. Vistiek visiems dzin, palinksi, pamaksi galva ir viskas. Ir ką iš to turi?

Nu bet ir esat keista .
Nei as ta darba dirbu, nei as kazka noriu turet , tiesiog forumas, diskusija, zmones dalinasi patirtimi, gal kazkas kazka sau is tokiu forumo diskusiju pasisems ir problema isspres.

Stai jus autore kaltinat kad ji ten ar tai bloga darbuotoja ar tai nesugeba kazko. Bet va tokioj mano aprasytoj imonej - sugebejimai reiskia pas zmones didesni, jei ir savo ir kitu darbus sugeba atlikt, tik kad sistema tokia. Tai kad nereikia cia nemoksumu kaltmti. Yra visokiu vadovu. Stai ir autore masto ka daryt, o ka ar leidimo reikia?

kaip skaitai, tai taip ir supranti. Aš jos nekaltinu. Konstatuoju faktą tą, kokį ji apie save rašo- nesusitvarkau. Matai kad nesusitvarkai su darbu, su emocijom, su baimėm- keiti darbą, darbo pobūdį ar profesiją. Verk neverkęs viršininkė kitokia nebus. Yra dvi išeitys- arba užsiaugini skūrą ir esi atsparus aplinkai, arba išeini.
O save bauginti, kad kažkas kažką seks, persekios, keršys tai yra kvailiausias užsiėmimas.

Na, su L. A. baigiam, nes na taip, yra toks žmonių tipas, kurie galvoja, kad geri darbuotojai tai dirba ir už minimumą ir į pažeminimus nereaguoja ir dirbdami kitų darbus (kita specializacija) nesiskundžia.

Matai, brangioji, L. A., jei būčiau prasta darbuotoja, mane jau seniausiai būtų išmetę, jei tavo logikon tokios mintys netyčia neateina. Tačiau atvirkščiai, mato, kad daug patempiu, krauna dar daugiau ir nė neketina atsikratyt.

O durneliui duotum pavaduot kitą svarbų kolegą? Vežtumeisi kartu į susitikimus?


Ar daug nudirbantis žmogus, nebijantis viršvalandžių ir savaitgalius praleist prie pc darbo reikalais yra blogas, negabus ir nesusitvarkantis darbuotojas tai ir paliksiu pačiai spręst.

Tema buvo apie vadovus, kurių pažintys iš ties įspūdingos, ir jie nėra tik šiaip eiliniai šaraškinų kontoros vadovai, jie yra tiesiog morališkai sugedę žmonės, ir taip, aš to bijau.

Žinau istoriją, kai viena mokslininkė buvo pripažinta tarp Forbes įtakingiausių žmonių. Kai jos per interviu paklausė, kaip ji pasiekė to, ką turi dabar, ji tiek kuklinosi, kad nesugebėjo atsakyti, tik numykė kad jai padėjo jos komanda. Vėliau kitame interviu ji papasakojo, kad tai išgirdusi jos draugė apibarė ją už neteisybę, nes visą laiką stebėjo tos mokslininkės veiklą, ir ji matė, kiek ana įdėjo darbo ir pastangų, Tuomet ta mokslininkė prisipažino žurnalistui, kad visą gyvenimą buvusi jautri, nemokėjusi lipti per galvas, uždara, bet sąžininga, bet jai tai netrukdė patekti į Forbes.

Tai jei nori L.A. pasakyt, kad žmonės REAGUOJANTYS į neteisybę neras vietos po saule, tai sorry, aš įrodysiu kitaip.

Ir TAIP, aš netinku tai įmonei, aš tikrai jiems netinku, bet ne kaip darbuotoja. Kaip žmogus.

Autore, pritarčiau Leksos patarimams. Sukurpkit liūdną, graudžią istoriją ir neškit kailį iš ten. Sveikata svarbiausia, o tokioje aplinkoje tik susigadinsit psichinę sveikatą.

pasakysiu ką jau sakiau. Eik tu iš to darbo, nieko tu ten niekam neįrodysi. Kai krauna viršvalandžius, dar visokius niekus, tai didžiausia yra tikimybė, kad kiti to tiesiog nesiima ir moka atsisakyt, arba rado durnelę, kuri įsivėlus kokiai klaidai liks už viską atsakinga, nes ji viską dirbo, viršvalandžius dirbo nu ir pridirbo. Tai, kad žmogui prikrauna daugiau, ir jis prisiima daugiau, nei jo pareigybinis aprašas leidžia, tai visiškai nereiškia jog jis labai geras darbuotojas. Tai greičiau reiškia kad jis yra atpirkimo ožys.
Tu geriau pasakyt ko tu taip nori, kad man tos tavo darbdavių baimės realiom atrodytų? Ko tu fokusuojiesi į dalykus kurie visai nereikšmingi. Į kažkokias kažkieno pažintis, į kažkokius pletkus apie kažkokius matijošaičius. Gi ne VSD dirbi, nesi valstybės paslapčių nešiotoja, kad kam įdomi būtų tavo tolimesnė veikla.

Man irgi Leksos idejos labai geros pasirode. As tik palaukciau pora menesiu, kol susirasiu kita darba. Ir nei zodzio nesakyciau bendradarbiams iki pat pareiskimo dienos.

Gal atskirkit kelias problemas:
1. Moteris vadove, sunku jai emocijas atskirti nuo faktiniu reikalu. As tai negaleciau dirbti kur moteris vadove, isvaryciau ja is proto. Nes ir as visus reikalus tvarkau per emocijas, sukuriu ivaizdi, kad daug dirbu, kadkazkas svarbu ar priesingai. Po kurio laiko zmones vengia turet reikalu, nes nenori emocinio kruvio. Bet formaliai lyg nieko blogo nedarau...

2. Krovimas darbu.
Giminaiciai negiminaiciai, bet visur tas pats yra. nebent jau vaodvas labai protingas.
Ir pas mane yra darbe. Nors as negiminaitis, o yra idarbinta keli giminaiciai.
Tai duoda giminaiciams padaryt ka atsisakau, o as darau kas idomu ir ka giminaiciai nesugeba.

Kai buna darbe sunkumai tai sefas aisku iesko kaltu. Tada jau reikia buti neprisidirbus ir galima sokti atgal i akis.

"Ar daug nudirbantis žmogus, nebijantis viršvalandžių ir savaitgalius praleist prie pc darbo reikalais "

Jeei toks zmogus po to pasako, kad pasiima laisvu - tada taip, o jeii dirba kaip asilelis tada tokiu negerbia niekur. Ypac vakaruose, nes tai pasidaro "nauja norma".

Is siu jusu zodziu tai tikrai susidaro ispudis, kad nezinot net apie ka diskutuojat. Jus gal nesuprantat, kad yra zmones darboholikai, kad dar yra tokie darbuotojai, kuriems svarbu viska padaryti, kad paskui isvengti nesklandumu ir kazkokiu bereikalingu nepageidaujamu pasekmiu
Yra tokiu darbuotoju, pas kuriuos smegenys verda uz du ir kad jis tikrai gali padaryti daugiau nei tik savo apibrezta darba. Tik jei tokiu atveju yra tokie darbuotojai, tai vadovai turetu tai vertinti, o ne esti. O jei eda - tada isties pakeisti darba.

pavarei tai konkrečiai dabar. Tai sakai darboholikas yra tas, kursai skundžiasi kad dirbti reikia
Kuo dar darboholikas skundžiasi? Kad SM negali kiaurą parą mirkti? Nu jau vardink tu visus tuos pagrindinius darboholiko bruožus

Moteris sukure tema noredama paklausti kaip jai mesti darba patiriant kuo maziau streso. Tai gavosi is temos baisus turgus su autores darbo kokybes ivertinimu ir busimo kolegu dziaugsmo, jai isejus, aptarimu.

Man tai kyla klausimas ar kai kurios komentatores ir gyvai taip bendrauja, ar tik forume taip drasiai zmones su zemem maiso.

Ir stiprybes autorei, linkiu nereaguoti i sarsala, o geriau suplanuoti istorija apie vyro nauja darba uzsienyje ir lagaminu pakavima.

Nesuprantu, kodėl būtinai pirma apdergti žmogų vietoj to, kad švelniau, empatiškiau patartum. Ar kažkoks vidinis pasitenkinimas atsiranda, kai kitam grubiai pavemi givenimo tiesas? Negalima taktiškiau, žmogiškiau patarti? Siaubas...