


Mes gyvename nuosavame name, mūsų katytė kaip suprantu visą gyvenimą buvo augusi bute, tad atsikrausčius pas mus, savas kiemas buvo naujiena. mes įpratę vasarą beveik neuždaryti namo durų, pastoviai jos atdaros ir visi kas nori laisvai įeina-išeina. katytė pradžioje lauko bijojo, būdavo išsinešam ją, tai arba prabūna susigūžusi ant kelių, arba padėta ant žolės parslenka kaip pasaloje tykantis desantininkas namo.
artėjant rudeniui, atviros durys vis labiau viliojo, įprato nematom išstypinti į lauką, už namo kampo ir vis tolyn, tolyn, kol kartą vyras ją rado prie tvoros su kaimynais, palei skylę mėklinančią migruoti iš mūsų kiemo. sulig ta diena pasibaigė mūsų meilė atdaroms durims, ir viliuosi, kad aistra nematomis išstypinti iki kitos vasaros išblės.
mes saviškės nieku gyvu nebepaleidinėsim laisvai blūdinėti kur jai norisi ir viltis, kad ji kažkada pareis. nepasitikiu, kad taip tikrai nutiks. o ir šunų kiekviename kieme yra, tiek pas mus, tiek pas kaimynus.
tiesa, turim pavadėlį, su kuriuo galima drąsiai būtis lauke. išeičių yra to lauko malonumais pasimėgauti, atrasit ir jūs

kai įsigyji tokio meilumo gyvūną, jis tikrai tampa šeimos nariu. dėl kurio pergyveni, jo ieškai dingusio ir kaupiasi ašaros, jei gyvūnas nesveikuoja. katytė tampa dalelė tavęs ir dalelė visų šeimos narių. ir automatiškai darai viską, kad gyvūnėlis būtų saugus, o tau būtų ramu, kad jį tikrai rasi, kad jo nepervažiuos mašina ar nesudraskys kaimyno šuo.
linkiu net nesvarstyti, skambinti Edkai paskutinio jos likusio gražuolio, jei jis dar yra

Astija, koks nerealus jūsų laukimas


