ar KT nuodemė?

1. Aš esu katalikė. Liūdna, kad sutikai tik tokius žmones kurių pavyzdys tavęs netraukia. Nežinau, ar tai atsitiktinumas, ar ne tą juose norėjai įžvelgti, ar ne taip juos supratai, o gal ne ten jų ieškojai, gal tiesiog paprašyk Dievo, kad tau siųstų žmogų kuris padėtų išsiaiškinti. Prašyk ir lauk. Gal tau atrodys keista, bet aš to prašydama sulaukiu paramos, patarimo iš ten iš kur net nepagalvoju laukti, arba taip susiklosto, kad suprantu pati. Tiesiog stenkis žmonėse matyti Dievo kibirkštį, o ne jų nuodėmes, kurių mes visi turime. Neieškok šventojo, ieškok žmogaus ir rasi. O kur du trys dėl Jo vardo ten ir Jis kartu.
Kreipeisi į kunigą su savo abejonėmis, o jis nieko nepatarė? Ar tau jo patarimai netiko?
2. Į sutuoktinių tarpusavio santykius kišasi ne bažnyčia. Kunigas naktimis nevizituoja ir antklodžių nekilnoja. Dievas sako kaip turėtume elgtis, bažnyčia aiškina detaliau, pritaiko laikmečiui, o žmogus maldoje kreipdamas mintis į Dievą daro sąžinės sąskaitą. Kodėl priekaištaujama bažnyčiai, jei Dievas liepė nežudyti. Nežudyti nieko, net nesužeisti, o Kristus patvirtino, kad net galvoti apie kitą žmogų piktai jau yra nusikaltimas prieš šį įsakymą. Jei mintis yra nuodėmė, tai chemikalų, kurie žudo jei gyvybė užsimezga, naudojimas nepalyginamai baisesnė nuodėmė. Kuo čia dėta bažnyčia, jei ji tik perduoda tą žinią?
3. Bažnyčia man yra tikėjimo tiesų saugotoja ir aiškintoje, todėl ji man svarbi tiek kiek perduoda tas tiesas. Jei bažnyčioje nematyčiau Dievo dvasios veikimo, man bažnyčia būtų nereikalinga. Jei bažnyčia nestovėtų ant Dievo tiesos pamato, man bažnyčios nereikėtų. Kaip galima atskirti tikėjimo tiesas ir bažnyčią? Kas gi gero iš kūno jei jis neturi dvasios?
Išpažintis man, tai ne klausykla su joje sėdinčiu kunigu. Man tai sąžinės sąskaita, atgaila, apsisprendimas ir tik paskutiniame etape viso to užtvirtinimas ir įkūnijimas išpažintis prie klausyklos.(plačiau nesiplėsiu, yra tema apie išpažintį)
4. Dievas įsakymus žmonėms ir davė tinkamam, normaliam ir visiems priimtinam tarpusavio gyvenimui užtikrinti. Jei tu pripažįsti, kad žmogų sukūrė Dievas, turi pripažinti, kad jausmą, kas gera, kas bloga irgi žmogui įdėjo Dievas (ne velnias gi mums sako kaip elgtis yra gera). Ką žmogus gali atrasti pats, ko Dievas nebūtų davęs ar sukūręs?
Kas keičiasi nuo to, kad pripažįsti įstatymų leidėju Dievą? Tas, kad jei įstatymą išleidai pats, gali jį keisti, kaip tau patinka, nes tu jo šeimininkas. Jei įstatymą tau davė Dievas, tu jo keisti negali, nes jo šeimininkas - Dievas ir prieš Jį turėsi atsakyti.

Man Tavo požiūris panašesnis į tvirtą ir kategorišką įsitikinimą nei į abejonę.
Papildyta:

Iki kiek metų tikiesi būti vaisinga? Labai jau mažai tikėtina, kad naudodama NŠP vien gimdysi-maitinsi-nešiosi-gimdysi ir t.t. Toks rezultatas galimas kai iš viso nesisaugoma, jau nekalbant apie tai, kad net ir nesisaugant ne visada pastojama "lydekai paliepus, man panorėjus".
Papildyta:

Lytinės ląstelės tėra tavo organizmo ląstelės, o apvaisinta kiaušialąstė turi jau visiškai kitą genotipą - tai jau kitas žmogus, nebe tu. Ir tas kitas žmogus tiesiog pašalinamas kaip nepageidautinas svetimkūnis...
Papildyta:

Gyvename laikmečiu, kuomet seksą sureikšmina pati visuomenė - vartojimo visuomenė. Nereikėtų dar ir šios "nuodėmės" užkrauti bažnyčiai, nes tai, švelniai tariant, absurdas.
Papildyta:

Tikrai taip. Ši tema, jei gerai prisimenu, ir atskilo nuo bendros diskusijos apie nuodėmę. Tiesiog šiuolaikiniam žmogui tas "antras galas" patapęs vos ne gyvenimo centru. Visa kita lyg ir ne taip aktualu.

Na del morales normu, tai galiu priestarauti- jos atsirado dar pries katalikybe, ir nereikia visu nuopelnu priskirti baznyciai...Bet kurioj visuomenej jos egzistavo

Mane ziauriai erzina baznycios praeitis - negaliu jokiais budais pateisinti, tarkim, inkvizicijos... Man tai kertasi su bet kokiom jos (baznycios) dabar destomom normom... Ir kaip galima tai pamirsti?

Beje, Smalsute, pritariu Hmmm..., kad labai aiskiai pagrindi savo nuomone. Tikrai labai zavu, nors ir esame skirtingose pusese.

Labiau tikėtina, kad nuo ilgėlesnio stovėjimo.
Papildyta:

Kažkaip visi labai lengvai numoja ranka - ai, čia gi moralė. Na visi regis turim supratimą apie moralę, tik kiek žmonių taip jau ranką prie širdies pridėję gali pasakyti, jog laikosi tų kad ir savų normų visu šimtu procentų? Suvokti, kas gerai, o kas blogai, yra viena, o vadovautis tuo suvokimu iki menkiausios smulkmenos - jau kiek kita.

Arba gal žemas spaudimas. Man paauglystėje būdavo retas sekmadienis, jei aš Mišias išklausydavau neišeidama nors sykį į lauką gryno oro įkvėpti.

Šiaip žaviuosi _Smalsute_, kuri kantriai aiškina. Aš tai jau seniai supratau, kad kiekvienas turime patys atrasti, o kiti kol sako, tai negirdim ir dar mėgstam paprieštarauti. Nežinau kaip kitos darot, bet aš bet kokią nuomonę labai atidžiai išklausau ir pati ieškau ieškau atsakymų, kol pasidaro aišku. Dažnai pirminė mano nuomonė pasikeičia kardinaliai. Todėl išmokau gyventi ir nesidrabstyti pasakymais "to niekada", "kas čia per nesąmonė" ir pnš.

Sapokloaka rašė: "Mane, tarkim, ziauria erzina baznycios praeitis - negaliu jokiais budais pateisinti, tarkim, inkvizicijos.."

O aš paskutiniu metu pastebiu, kad daug žmonių mėgsta gyventi praeitimi, bet tik ne dabartimi. Bandau suprasti ką iš to jie gauna Kol kas minčių neturiu

Šiaip būtų įdomu, koks procentas šios temos dalyvių yra gyvenantys pagal katalikybės principus ir juos tik apie KT mokymas netenkina.

[quote=RamuneM,2007 10 09, 21:23]


O aš paskutiniu metu pastebiu, kad daug žmonių mėgsta gyventi praeitimi, bet tik ne dabartimi. Bandau suprasti ką iš to jie gauna Kol kas minčių neturiu




Pritariu
Mūsų yra šis momentas, kaip mėgsta sakyti mano vyras Mes iš tiesų per daug žvalgomės atgal arba gyvename ateitimi, o šį momentą praleidžiame. Gerai, RamuneG, pastebėjai. Šaunuolė

Ačiū, mėgstu komplimentus

Aš prieš pradėdama gyventi šeimyninį gyvenimą, sugaišau ne vieną dieną, kol išsiaiškinau ką man daryti su ta KT. Vaje kaip širdau ant Bažnyčios mokymo O dabar ir juokas ima iš savęs. Elgiausi kaip mokinukė, kuri žiūrėjau trumparegiškai ir spiegiau, kad man gyvenime nereiks daug dalykų, o mokykla verčia mokytis

visiems čia turbūt būdinga tokia pirminė reakcija į dalykus, kurie mums nepatinka ar reikalauja iš mūsų šiek tiek pastangų Svarbu, kad paskui protas viršų paima

1. Gal ne ten ieškojau. Ėjau be išankstinių nuostatų, tiesiog paklausti. Gavau atsakymą - tokia Dievo valia Viskas. Tolesnės diskusijos niekas nenorėjo pratęsti. O paaiškinimas "tokia valia" man - ne paaiškinimas.
2. Dėl nieko nepriekaištauju Bažnyčiai. Neturiu teisės, o ir reikalo nematau. Tiesiog kai kurių dalykų nesuprantu (nenoriu suprasti? )
3. Taip, iš kūno be dvasios nieko gero. Bet dvasia egzistuoja net ir be to paties kūno. Ar ne?
4. Aš nebežinau ar pripažįstu, kad Dievas sukūrė žmogų. Bandau tą "sukūrimą" interpretuoti plačiai, kad atitiktų mokslinius faktus Ne visuomet gaunasi.



Ne, tai nėra kategoriška nuomonė. Tiesiog išsireiškimui naudotos kategoriškai skambančios frazės. Ne visuomet raštu išsireiškiu tinkamai. er skubėjimą matyt. Arba per išsiblaškymą.

Aš nežinau kiek metų būsiu vaisinga. Ir nesakau, kad tų vaikų, saugantis NŠP būtų dešimtys. Tiesiog jei pasitaikytų vienas "netyčiukas", tai nėra garantijos, kad nebūtų ir antro, trečio. Šiuo metu neįsivaizduoju savęs kaip "tik motinos". Žiūrint realiai net ir trys vaikai jau minimum šešeri metai (negalėčiau savo vaiko auklėm palikti vos kelių mėnesių sulaukus) buvimo namie. Iškritimas iš normalios ir dinamiškos darbo rinkos beveik garantuotas (mano darbas ne toks, kad galėčiau dirbti kada noriu ir kiek noriu, t.y. nesuderinamas su darbu namie). Karjeros galimybės minimalios. Nors tikiu, kad viskas įmanoma, bet...

O gal tai net ne vaikų skaičiuje esmė. Labai daug kas mus riboja šiame gyvenime. Gal tiesiog nenoriu (tingiu) riboti ir nuolat viską apskaičiuoti dar ir šioje srityje. Jei jau tiesiai šviesiai, tai NŠP - papildomas galvos skausmas (turiu omeny nuolatinį stebėjimą, skaičiavimą ir t.t.) O papildomų problemų sau užsikrauti šiuo metu nenoriu. Na tiesiog nuoširdžiai nenoriu. Galbūt daugeliui šį metodą naudojančių tai nesuprantama. Man net KT vartojimas (dėl ko šiuo metu nenaudoju) buvo nuolatinė įtampa ne dėl kažkokių pašalinių poveikių, nes jų nebuvo, bet dėl to, kad nuolat reikėjo prisiminti, kad jas išgerti reikia.



Praeitis - neatsiejama dabarties dalis Gal dėlto? Šiaip Bažnyčios praeitis tikrai nedaro jai garbės mano akimis žiūrint. Kažkaip labai jau "lanksčiai" ilgą laiką ji žiūrėjo į tikrai akivaizdžiai blogus dalykus. Dešimt Dievo įsakymų aiškiai sako "Nežudyk". Net ir nežinančiam tų įsakymų daugiau mažiau aišku, kad žudymas blogai. Kažkaip labai jau įdomiai interpretuojama buvo ši norma. O vat apie prezervatyvų nenaudojimą pagrindiniuose įsakymuose tikrai nėra (arba aš nerandu), tai interpretuojama iš kitų šaltinių, tačiau ši tiesa yra neginčijama ir nesvarstoma. Ar tai ne veidmainystė? Dviveidiškumas?

Aš nemoku gal gražiai ir tiksliai išsireikšti, bet kažkodėl kai praeitis graži, tai visi ją noriai prisimena ir pavyzdžiu stato (kad ir pasakymas "o mano laikais"...), bet vat kai akivaizdūs neigiami praeities faktai užkabinami, iškart atsiranda pasisakymai apie tai, kad reikia gyventi šia diena Tada jau aš bandau suprasti "ką jie iš to gauna" Negi sunku tiesiog pripažinti, kad ir Bažnyčia klysta? Kad tai, kas vyko tuomet, neįtelpa į jokius krikščioniškų tiesų rėmus? Ir tiek. Bet ne, akivaizdžiai bandoma nuo to nusukti akis ir ignoruoti. Kam? Nes tuomet galima kvestionuoti Bažnyčią ir jos interpretacijas? Matyt to nesinori. Bažnyčia nėra neklystanti, nes ją sudaro tokie pat mirtingieji žmonės kaip mes. Tačiau kažkodėl sakoma, kad "arba tiki viskuom, arba negali vadintis tikinčiuoju iš viso".

Aš stengiuosi laikytis dešimties Dievo įsakymų. Jei pažinčiau kunigą ar kitą žmogų, kuris su manim diskutuotų apie tikėjimo tiesas, o ne suktų akis į šoną, galbūt ir į Bažnyčią vaikščiočiau. Taąiau šiuo metu Bažnyčia nuo manęs (arba aš nuo Bažnyčios) labai toli. O gaila.

O tai palauk, nejau manai, kad reikia kisti galva i smeli, uzsimerkti ir nieko neprisiminti?
Tai kuriems galams tada mokomasi istorijos? Siaip sau? Ji gi jau praejo?

Kodel taip lengvai reikia pamirsti viska, ka nedaro jokios garbes baznyciai??
Man dar idomus tikinciuju ir baznycios poziuris i inkvizicija. Tai normalu ir pateisinama, ar tai buvo "dievo valia"?

Palaukit merginos, tai kaip ir kokiu būdu Bažnyčia turi atsiprašyti už savo praeities klaidas? Tiek daug dokumentų, tiek daug kalbėta, kad buvo periodas, kai Bažnyčios tarnai klydo, darė didelių klaidų, tai pripažinta, daug kartų viešai, raštais atsiprašyta (neturiu šiuo metu laiko, bet paieškojus tikrai surastumėte nesunkiai). Niekas neneigia, kad buvo tamsių, juodų dėmių, bet ties ta vieta užsiciklinti ir nemokėti atleisti, tai jau nebe Bažnyčios bėda, o konkrečiai kiekvieno žmogaus, kuris nemoka atleisti.

Žinote, kas mane neramina... Jei bažnyčia suklydo dėl inkvizicijos, kryžiaus karų ir t.t., juk ji galėjo suklysti ir įvesdama daugybę dogmų, atrinkdama evangelijas, aiškindama raštus ir t.t... Juk dogmos yra būten bažnyčios, o jei ji nėra neklystanti... ?
Tai gal buvo suklysta ir daugiau kur... bet dogmos nesvarstomos iš naujo...

Vat, pavyzdžiui, krišnaitai teigia, kad jų dvasiniai lyderiai yra tobuli, nes yra tam tikri ženklai, pagal kuriuos galima atpažinti nušvitusį žmogų. Jo aiškinimai yra priimami. O kaip tuomet su katalikų bažnyčia? Jei visi Dievo tarnai tėra žmonės, kuo galima apsiremti aiškinantis sau tikėjimo tiesas?