QUOTE(longger @ 2016 09 22, 08:53)
Noa, bet va ranką prie širdies pridėjus, nu va būtų vietos pas jus, nu spjautumėt jūs į tą padorumą, katinus, šeimą, arbuzus su dešra ir kaltumėt salą? nu prisipažinkit, kad irgi turit tokią priklausomybę
Atpalaiduokit mintis, išsikalbėkit
O vat žinokis dėl salos aš visai negarantuota
Matai, paprastai apie salas svajoja moteys, kurios mėgsta ir sugeba gaminti. Va tu sakai, kad nemoki buitinės technikos funkcijų naudoti - tai gal pas tave iš vidaus eina pomėgis, skaniai gaminti, tuo suburti šeimą ar draugus, tai tada sala yra labai fainai. Prisimenu savo aa babą, kuri per eilinius šeimos pietus gamindavo tris tortus - vieną morenginį, vieną Napoleoną ir dar vieną laisva nuožiūra, nekalbant apie pirmus, antrus ir trečius. Jai, beje, buitinė technika buvo pofig, ji jausdavo - an atrodo, ji ir ant laužo skaniai pagaminus būtų. Tai va jai ta sala būtų idealas, plaki baltymus, bendrauji su šeima, kepi lietunius, mėtai anūkams, o tie keturi sėdi kitoj salos pusėj ir šlamščia.
O vat aš esu tokia daugiau mažiau kulinarinė dūra ir šioje vietoje mano rankytės iš subinytės, nepabijokim to žodžio. Neturiu kulinarijoj nei supratimo, nei pašaukimo. Aišku, aš gaminu, nes turiu du paaugusius sūnus, diedą, dar senelį, žo, turiu juos maitinti. Bet viena gyvendama aš negaminčiau visiškai nieko! Nusipirkčiau varškės Maximoj ir duonos, ir net sviestu netepčiau, nes vienas vargas tie tepliojimai
Man idealas - tokio simbolinė virtuvė, šaldytai picai pasišildyt. Bet žinoma, kai jau tokia boba, tai būtinai gyvenimas duoda krūvą ėdrių diedų, ir taip darai kotletus, verdi barščius, kepi obuolių pyragus, žo, basic komplektas.
Kur tik įmanoma, mėginu išsisukti ir perduoti kulinariją belekam, kas tik ima. Dėl to mano vaikai jau nuo kokių 7 metų nepasimeta, gavę žalią vištą, ir žino, ką daryti, kad ją suėst ir kad ji būtų skani
Su tokia motina - kaip kitaip?
Netaikau jokių aukštumų, nebūtinumų ir naujovių, kaip tortai, sušiai, keksiukai su kremais, taipogi balandėliai, lietiniai, aš negaminu, nes nemoku ir limpa, prisvyla ir kopūstai išsivynioja
Konservuoju - pvz. verdu obuolienę - tik tada, kai tikrai yra obuolių ir nėr kur dėt, tai iš godumo, kad nesupūtų
Naujus receptus išbandau tik tada, jei kokia draugė primygtinai rekomenduoja ir teigia, kad NET AŠ juos pagaminsiu
Oliverį žinau, nes visos draugės jį dievina, o man tai dzin
Žo... Nematau aš virtuvėj savo ateities, nematau. Tai ir sala man nebūtina. Tiksliau, ne tai, kad nebūtina - aš niekada nesusimąsčiau, kad man jos reikėtų. Aš kompleksuočiau joje ką nors gaminti, nes tada visi matytų, kaip man prisvyla, prilimpa, neišsimaišo, nedasidruskina ir persipipirina
Norėčiau verčiau kokių gražių vyno taurių, stalo, kėdžių
Nes vyno nereikia gaminti, atkimšai, ir viskas
Noriu gražių puodelių arbatai... Bet va kai vaikas - VAIKAS - pareiškė, kad nori kavos aparato, tai mano klausimai buvo du - pirma, kurio konkrečiai, ir antras, ar jis gražus
Mano galva, virtuvė pirmiausia turi man būti graži. Tada aš gal į ją ir eisiu. Vis su mažesne kančia
Mano aa baba dabar turbūt žiūri į mane nuo debesėlio, ir jai širdį sopa
Užtai kita močiutė, kuri uždraudė seneliui kepti bulvinius blynus, nes nuo jų prisitaško virtuvė, pagiriamai linksi
Žo... Ne to žmogaus jūs apie salas klausiate, ne to. Nuo tokio klausimo tik į Graikiją užsinorėjau. Ten tų salų! Ir kaip tik tokių, kokios man būtinos
gal dar turesit ikviepimo ir parasysit? 
