Gyvenimas po skyrybų

Sveikos, pradėsiu nuo pradžių su vaikinu (Andrius) susipažinome dar studijų laikais, kartu baigėme mokslus, po to įsidarbinome ir taip kasdienybėje praėjo 7 bendro gyvenimo metai. Kiekvienas įsisukome į savus darbinius rūpesčius, darėme karjeras ir vis mažiau skyrėme laiko vienas kitam. Santykiuose buvo ir gražių akimirkų ir pykčių, bet visada jaučiausi saugi ir rami juose. Nors man labai trūko romantikos, dėmesio... Kažkuriuo metu nustojau stengtis dėl šių santykių ir ėmiau plaukti pasroviui. Santykiai ėmė panašėti labiau į „kambariokų“ nei į mylimųjų. Nors dažniausiai laisvalaikį leisdavome kartu, bet vis rečiau kartu vykdavome pas gimines, nebebuvo jokių iniciatyvų. Dingo aistra ir seksas iš mūsų gyvenimo. Vis pasvajodavau apie kitokį vyrą, kitokius santykius, bet taip ir toliau gyvenau esamuose santykiuose.
Ir kažkuriuo metu atsirado kitas vyras (Marius), subrendęs šeimai, žinantis ko nori, pasitikintis savimi, dėmesingas ir turintis visas kitas savybes apie kurias svajojau. Gana greit paprašiau Andriaus skyrybų. Tada sekė mėnuo sunkių alinančių skyrybų. Buvo daug nuoširdžių pokalbių, ašarų. Andrius apipylė dėmesiu, pažadais, galiausiai pasipiršo, bet nusprendžiau baigti savo senuosius santykius ir pasinerti į naujus. Tuo metu Marius kantriai palaikė, guodė ir pan. Iš pradžių nauji santykiai teikė labai daug džiaugsmo, vienas kito pažinimas, nauji potyriai, kelionės kartu, buvau apsvaigusi nuo tos laimės ir dėmesio. Esam kartu 4 mėnesiai ir negaliu pasakyt apie Marių nei vieno blogo žodžio, jis bus tobulas vyras, vaikų tėvas. Bet jaučiuosi lyg amerikietiškuose kalniukuose, tai beprotiškai laiminga, tai visiškai nelaiminga.... Šitos nuotaikų kaitos labai sekina. Iš vienos pusės turiu viską ko troškau: žmogų, kurio ateities vizija, požiūris atitinkamą manąjį, kuris yra beprotiškai įsimylėjęs, dėmesingas ir labai besistengiantis dėl manęs ir nemanau, kad tai laikina. Bet kuo toliau tuo dažniau apima begalinis ilgesys buvusio draugo, kartais pagaunu save, kad Mariuje ieškau trūkumų, vien tam, kad pateisinčiau savo sprendimą grįžti pas Andrių... Suprantu, kad tiek kartu praleistų metų nepamiršiu per kelis mėnesius. Bet tas ilgesys ir noras bėgt į jo glėby žudo. Imu jaustis labai vieniša, lyg viskas būtų svetima. Labai norėčiau sulaukti komentaro iš šalies, gal kuri buvo panašioje situacijoje, ar tas ilgesys laikui bėgant dingsta?

Kur problema? Juk myli tik save.
Isivaizduoji kazkokia vertybe, gali pasilikti gali grizti.

Andrius butu visiskas skuduras, jei gerbtu moteri kuri ji paliko. (pie meile aplamai patylet) Mes jo nepazistam, gal jis ir skuduras, bet ar tokio reikia?
Dar yra zmoniu kurie i moteri ziuri kaip i daikta (vartojimui ar prestizui) tie ne skudurai, bet ne visos nori buti daiktais.

O ka patartum Jungtinei Karalistei?
Ana irgi maivesi o ES visokias lengvatas siule. Dabar sugalvojo iseiti is ES.
mane kad labai vertinga ir visi puls verkti.
Taip UK BUVO labai vertinga valstybe, bet po to kai ji sugalvojo iseiti neliko nieko. Pasitikejimo, stabilumo ir jokios vertes.

UK gali apsigalvot ir neiseiti, bet jau negris ten is kur norejo iseiti. Pasitikejimas prarastas.
Taip pat ji jau negris tokia pat.

Daznai i praeiti sugrizti neimanoma jei sugriauti esminiai dalykai

Norit kritikos . Ka paraset - daug ka apie jus pasako.
Jei taip elgetes, uzuot kalbejusi su tuo pirmu vaikinu ko jums norisi ir truksta, tai tokia busit ir visa gyvenima. Jus pati nezinot ko norit.
Taip, as uzmirsau buvusius ir labai lengvai, nes jei kazkas netenkina - tiesiog sakai, o ne paslapciom svajoji apie kita princa. Ir jei taves negirdi - tiesiog su ramia sazine galima iseiti kur geriau. Tada ir nekils noras greziotis atgal.

Gerai cia IDOMUCUA pastebejo, kad tas Andrius butu skuduru skuduras jei priimtu jus atgal. Siaip tai didziausios sekmes ir naujos tikros meiles linkiu jusu buvusiam Andriui.

grynai subjektyvi nuomone...
Va taip ir buna. Pradzioje nematot perspektyvu su zmogumi, kuris salia, vis kazkas netinka... puolat ieskot geriau... Tik mielos moteriskes nuo saves nepabegsit. Keisdamos zmones atejus santykiu krizei jusu problemos neissispres. Problemos sprendziamos, o ne nuo ju begama i kitus santykius. Tada jusu santykiai turi ir perspektyva ir bendra ateiti. Bet musu siandienos greito vartojimo visuomenei atrodo kad santykiai kaip buterbrodas, nepatiko isspjausiu ir ciupsiu kita, skanesni...
Autorei linkiu primiausia suprasti paciai, ko ji nori is gyvenimo ir santykiu, susivokti savo jausmuose. suprasti, kad santykiai abieju zmoniu sunkus darbas. ir kad santykiu krizes yra normalus reiskinys ateinantis pas visas poras. Ir krizes reikia spresti, o ne begioti nuo ju, nes jos vis tiek jus pasivys tik jau su kitu zmogumi. Jei zmogu, kuri palikote mylite galite bandyti grizti (tik klausimas ar jis nores priimti jus atgal). jei mylite, ta su kuriuo esate pasitenkite nekartoti senu klaidu.

Del skuduro ;) Kaip rusai sako: "любовь зла полюбишь и козла". Tad autores eks nebutinai bus skuduras, jei priims atgal. Bet jis tikrai bus skuduras, jei priims pries tai :
a.) nepareikalaves atsiprasymo; b.) nepasakys, kad jau nebegali taip pasitiketi, kaip anksciau ir pasiners i santykius be bandomojo laikotarpio,,kad isistikintu, ad autore nezaidzia su juo. c.) nepasakys autorei, kad tas jos bzykas (arba myzalo injekcija i smegenis) buvo pirma ir paskutine. t.y. dar karta tokia nesamone ir ji sutina i visas 4 puses su vilko bilietu i situos santykius.
Atleisti galima, bet NEgalima leisti valytis i saves kojas.

Atlesiti galima klaida, o ne fakta kad zmogus BLOGAS.
Isdavyste nera klaida, tai tiesiog blogio realizacija.
Yra blogu zmoniu kuriems tiesiog nepasitaike progos realizuot savo blogio.

Todel saves apgaudinet neverta ir reikalaut is blogo zmogaus kad jis daugiau nerealizuoto savo blogio.

bijau, kad cia galime isivelti i begaline filosofine diskusija apie geri ir blogi. bet jei prabilote apie blogi ir geri, tai tiesiog trumpas lyrinis-filosofinis nukrypimas (su mintimi zvelgti giliau): mes esame vedini interesu ir tik interesu, jei kazkas vedinas savo interesu daro tai kas musu interesuose, jis yra mums yra gerietis. jei jis kazka daro vedinas savo interesu ir tai kertasi su musu interesais, jis mums yra blogietis. geru ir blogu zmoniu nera yra tik tik musu geri ar blogi darbai/ veiksmai. Atleisti galima viska. klausimas ar to reikia? tuomet kita medalio puse: o kas tuomet yra meile, jei ne atleidimas? cia tiesog pamastymui, kad nera tik juoda ir balta, dar yra seseliai ir atspalviai. ;)

Raškažis subinę drasko.

kazkokie kliedesiai.
Visu pirma paanalizuokite kas yra atleidimas? Panasu, kad jums viskas vienodai, nematot skirtumo, tai iskeliate kazkoki atleidima kaip panaceja. Bet ka reiskia tas atleidimas?
Jei jums vienodai, jei jums tai PRIIMTINA, SUPRANTAMA, bet tik nenaudinga tai jus atleidziate kai pasiulo naudinga iseiti.
Jums yra normalu, kai moteris iseina pas kita tik nenaudinga nepriimtina. Todel kai grizta tai jus analizuojate, kiek man tai naudinga kiek sukels problemu, kazkokius bandomuosius laikus skiriate (nors kokie bandymai kai visos vertybes aiskios).

Kitiems zmonems tokie zmones nepriimtini, todel atleidimai tiesiog beprasmiai, nesupykit, bet gal jus atleisit sh kad jis smirdi ir vel tepsites? Tiesiog jus vengiate sh o ne testuojate ir atleidziate.

Vadinti meile priklausombe nuo kito - juokinga. Yra zmoniu kurie priklausomi nuo alkoholio ar narkotiku, tai ne meile o priklausomybe. Juokinga statyti salygas, jei jau esate priklausomas tai priimsit is 10 kartu pasivalkiojusia, o kodel gi ne? Kuo kiti 9 kartai blogesni?

matau, nelabai supratote, ka norejau pasakyti. Jei myli, tai galima atleisti daug ka. bet negalima leisti, kad i tave valytusi kojas. todel siuo atveju, jei autore, tikrai gailisi, kad sumale s. ir nori statyti santykius naujai, galima atleisit. bet jei autore ta pati padarytu antra, tai jau butu jos koju valymasis i jos eks. skirkite klaida, nuo tikslingo isnaudojimo. kas liecia priklausomybe: apie priklausomybe galime kalbeti, jei jos eks, leistu jai lakstyti pastoviai. dabar gi is to ka ji parase, visiskai nematau jokios priklausomybes.

Sveiki,

Manau, temos autore jauna ir idealiste. Visiskai naturalu, kad praejus 7 metams draugystes aistra, romantika zenkliai sumazeja. Ir lygiai taip pat bus ir su tuo Mariumi, ir su visais kitais, jeigu isdraugausit tiek laiko.

Tai va, pirmiausia siulau susitaikyti, kad amzina aistra romantika ir roziniai debeseliai buna tik pasakose ir meksikietiskuose serialuose. O realiame gyvenime viena santykiu etapa keicia kitas. Aistringa romantine meile perauga i brandesne, kur gal maziau "drugeliu pilve", netiketumu ir jaudulio, betvkur kas daugiau harmonijos, ramybes, saugumo, pasitikejimo.

O antra - isvaziuok kur nors pvz savaitgaliui viena, isjunk visus telefonus, isiklausyk ka tau sako tavo sirdis. Tai kurio vyro visgi nori??? Del kokiu priezasciu? Kokie vieno pliusai, kokie kito??? Tik vertindama negalvok apie tas visas romantikas, nes kaip ir sakiau, tai tik laikinas poros santykiu etapas. Priimk brandu, apgalvota, isjausta sprendima ir tada daugiau nebesimetyk. Sekmes