Kiekvienas musu turi pasirinkima, kaip jam geriau. Bet blogumas yra tame, kad neretai del to kaltinami kiti, pvz. Idomucia visus sunis del nenusisekusio gyvenimo, vaiku auklejimo ir t.t. ir t.t. sukore ant ekszmonos. Taigi, savo paties sugalvotose iliuzijose, standartuose gyvena jis, o uz to pasekmes kaltina kita, kuri salia jo nebegyvena daugiau, kaip 20 metu.
Kiekvienas musu turi pasirinkima, kaip jam geriau. Bet blogumas yra tame, kad neretai del to kaltinami kiti, pvz. Idomucia visus sunis del nenusisekusio gyvenimo, vaiku auklejimo ir t.t. ir t.t. sukore ant ekszmonos. Taigi, savo paties sugalvotose iliuzijose, standartuose gyvena jis, o uz to pasekmes kaltina kita, kuri salia jo nebegyvena daugiau, kaip 20 metu.
Pasekmes taip pat manes neliecia, visokie ex vaikai sugadinti ju gyvenima ar priesingai, ju laime.
As priemiau gerus sprendimus, o ten kazkas tegu dabar priima tikrove, man jau nera ka dar priimti.
Tai kur cia tos mano iliuzijos - nesuprantu. As gyvenu savo gyvenima, o padiskutuot galima apie kazkoki buvusi, paralelini ar aplamai fantastini.
Jei as nusiemiau atskomybe uz zmones kurie tyciodamiesi siule jais daugiau nesirupinti, tai faktas. Man atsibodo rupintis visokiomis shiukshlemis. Atsibodo, todel nesirupinu ir tai realybe, o ne iiuzija.
Iliuzijoje manau gyvena ex su isperomis.
Matot mano vertybes yra visai ne mano, o as peremiau is vyresniu zmoniu, tai patikrintos metu...
Idomucia, as neketinu su tavimi gincytis, tavo gyvenimas, tu su juo darai ka nori, o ir vertini kaip nori. Problema prasidetu jei tu, bandytum savo vertybes brukti man, kistis i mano gyvenima. Kiekvienam musu, musu vertybes ir yra svarios ir teisingos, net jei jos yra bendrazmogiskos. Esme yra ta, kaip mes tas vertybes suprantame, va tas musu santikis su jomis, jas ir padaro MUSU, ASMENINEM. Kiekvienas musu kuriame patys savo aplinka t.y. apsupame save zmonemis, kurie vienaip, ar kitaip itakoja musu gyvenima. Supranti, ne tie zmones, o mes patys atsakingi uz savo pasirinkima, uz tai su kuo benraujame, gyvename, o kai nustojame, kiek ilgai leidziame praeiciai save itakoti. TAi visai nera susije su vertybemis, ju nebuvimu.
P.S. Iliuzija yra tame, kad tu deklaruoji, kad neva atsiribojai, bet to akivaizdziai nera. Kai zmones atsiriboja, paleidzia situacija, kuri ju neitakoja, atsiminus praeiti ji nebekelia juose jokios ryskios emocijos. O tu iki siol "taskaisi" negatyviom emocijom. Zodziais stengiesi sumenkinti, suniekinti, zmones, kurie neva tau neidomus, nerupi ir t.t. Pyktis labai stipri emocija. Salyginai normaliai t.y. viduje stabiliai besijauciantys zmones taip nesielgia. O begant metams, kai suvoki kiek esi pats pridares gyvenime klaidu, kaideliu, tampi atlaidesniu, supratingesniu kitu klaidom, ypac kai kalba eina apie savo vaikus. O jau kai atsiranda anukai, visai isskysti.
Supranti, ne tie zmones, o mes patys atsakingi uz savo pasirinkima, uz tai su kuo benraujame, gyvename, o kai nustojame, kiek ilgai leidziame praeiciai save itakoti. TAi visai nera susije su vertybemis, ju nebuvimu.
Kiekvienas musu kuriame patys savo aplinka t.y. apsupame save zmonemis, kurie vienaip,
P.S.
Iliuzija yra tame, kad tu deklaruoji, kad neva atsiribojai, bet to akivaizdziai nera. Kai zmones atsiriboja, paleidzia situacija, kuri ju neitakoja, atsiminus praeiti ji nebekelia juose jokios ryskios emocijos. O tu iki siol "taskaisi" negatyviom emocijom. ZODZIAIS stengiesi sumenkinti, suniekinti, zmones, kurie neva tau NEIDOMUS, nerupi ir t.t. Pyktis labai stipri emocija. Salyginai normaliai t.y. viduje stabiliai besijauciantys zmones taip nesielgia. O begant metams, kai suvoki kiek esi pats pridares gyvenime klaidu, kaideliu, tampi atlaidesniu, supratingesniu...
O as ir nesakau kad reikia taikytis, reikia paleisti praeiti, nebuti jos ikaitu.
As niekada neuzmirsiu, padariniu, kurie tiesiogiai itakojo mane, suformavo mane tokia kokia as esu dabar. Bent jau man piktumas atsiranda ne ant Stalino, o ant dabar gyvenanciu zmoniu, kurie neigia, represinio rezimo egzistavima, baisius padarinius, ar manipuliuoja praeities tragedija.
Esme yra ne tiek tragedija, o kaip tu su ja susitvarkai, kiek leidi jai itakoti savo dabarti ir ateiti. Kaip veikia tavo kompensacinis mechanizmas, koks jis bus, griaunantis, ar kuriantis. Papildyta:
Beje, priminsiu, jei ka, Sviatlana Cichanouskaja prieme ne Lansbergis-konservatoriai, o tuo metu dirbes valstieciams Linkevicius.
Nabagas Gabrielius, anas kaltas, vien tuo, kad yra Lansbergis
As niekada neuzmirsiu, padariniu, kurie tiesiogiai itakojo mane, suformavo mane tokia kokia as esu dabar. Bent jau man piktumas atsiranda ne ant Stalino
Tai tegu ir neuzmirsta, man tai kas tai ju gyvenimas. Bet jums normalu, kai zmones savo vaikus vadina isperomis ir siukslemis, vien todel, kas susipyko su sutktiniu. Cia matyt artima tamstos sielai
