Depresija

Baisu, kartą einant Gedimino prospektu bobos mane tiesiogine prasme į krūmą įgrūdo, tą supras tik mažai sveriantis. O kartą kavinėj sėdint vokietė didelė užgriuvo, galvojau užmuš. Valgydavau atrodo normaliai. Ką patart nežinau, man vaistai sutvarkė svorį.

Ne tame. Man iki darbo nuo čia 20+ km. Ir negyvensiu su kažkuo. Dar nepersikrausčiau, bet kt. sav. jau gyvensiu ten.

Duok teciui ramybe. Jam ten geriau negu butu cia. Jeigu tu tikinti, turetum tai zinoti. Juo labiau, jis tikrai nenoretu, kad tu n metu del jo kankintimeis ir nepaleistum.
Tevai gimdo vaikus kad jie laimingai gyventu SAVO gyvenima.
Mamai gali padeti konkreciu rupesciu ir moraliai. Sielvartavimas dar ne vieno neisgyde.
Turetum jausti kalte kad leidi savo gyvenima vejais. Gyvenimas yra dovana.

Tau dovana - man nelaimė. Tikintieji netiki mirusiųjų "paleidimu ar nepaleidimu".
Papildyta:
Ir tėvai gimdo vaikus tam, kad pasidulkino, arba turėjo SAVO norų.

Manau, gėrimas naujų ir senų vaistų, laikas, ekstremali kelionė.
Papildyta:



Bet pripažink, kad jos mintys krikščioniškiau skamba nei tavosios. Tavo tikėjimas ir mintys nesiderina. Bet tai nereiškia, kad aš tavęs nesuprantu. Tik sakau tai, kas ryškiai matosi. Krikščionis juk nesako, kad gyvenimas nelaimė, tėvai tik pasidkino ir pan. Jis tiki, kad atėjo į šią žemę ne šiaip sau. Taip pat teisingai sako Vėjo vaikas apie mirusių nepaleidimma n metu. Ir apie tai kalba krikščionybė, tik kitaip suformuluoja. Nenormalu yra pykti ant savęs dėl normalių emocijų, slopinti jas galvojant, kad tai blogai dėl mirusio. Tavo tėtis tikrai laimingesnis ten, nei čia, kur tavo manymu, čia nelaimė, o ne dovana, tas gyvenimas.

Pati supranti, Bestyge, tai ir nėr ką diskutuot, kas čia disonuoja su tikėjimu, visuomenės trafaretais ar dar kažkuo.

Daug vaisiu - daug cukraus (angliavandeniu). Va jie tau ir neleidzia svorio numesti. Nekramsnok daug kartu po truputi, nes kiekvienas uzvalgymas - insulino issiskyrimas, o pastarasis padeda storeti. Valgyk 2/3 kartus, bet sociai. Riebalu geru neatsisakyk, nes jie reikialingi hormoninems sistemoms ir, kuomet numazini angliavandenius, is riebalu organizmas gaminasi energija. Jei valgysi liesai, busi pridvesusi, be energijos ir sveikata susigadinsi. O siaip, ir mano racionas skurdus, bet man pofik, svarbu, kad nesu alkana. Ne tam juk gyvenu, kad pavalgyti. Valgau, kad gyvenciau ir tureciau jegu dirbti ir t.t.

Buvau darbe kažką ten aname poste parašius apie neatsakingus instinktų tenkinimus, kurie puikiai suvaldomi neprisidirbus vaikų. Paskui pataisiau, nes tai nebesvarbu, kai rezultatas jau neatitaisomas.
Ir, žinot. Tikiu, kad kažkas gali galvot priešingai. Aš tai nuoširdžiai netikiu, kad bet kuri motina, mylinti savo vaikus, linkėtų jiems būti gimusiems. T.y., jei galėtų atsukti laiką atgal. Suprantu, kad žmonės myli savo vaikus labiau, nei kitus, nes savas juk yra paties tėvo ir motinos paveikslas, kas reiškia, kad žmogus jaučiasi nuostabesnis už kitus. Gal tai natūralu, nes gyventi su savim reikia visą gyvenimą, kai visi kiti kas bebūtų: tėvai, vaikai, sutuoktiniai, draugai, tėra pakeleiviai.

Žinau, kad jokie tikėjimai ar netikėjimai nepadės mano atveju pradėti galvoti priešingai. Ar plačiosios visuomenės populiari nuomonė, kad gyvenimas dovana. Man tai nesuvokiama protu, nei pojūčiais, kad ir kiek susimąstau, ar kone 2m apie tai kalbėjaus su psichologe, tai tegali įkvėpt paviršutiniškumo, kad, maždaug, dzin. Kuriam laikui.
Tiesiog man dabar yra taip. Ir net ne tas žodis, kad dabar. Dabar aktualiau, bet visiškai neaktualu nebus niekad, kaip ir niekad dar nebuvo.

Reikės kažkokiu būdu krautis šmutkes toliau... Nors mane dar labiau knisa, kai jas reikia išsitraukt ir išsidėliot. Viak. O dar labiau lieviau, kad gyvensiu be skalbyklės, kurios ten net nebūtų kur pastatyt.
Aišku, kad tik tokios bėdos. Bet lašas po lašo su mano išsitiesinusiais smegenų vingiais, nu žinot...

Mano mamos kaimyne buvo tokia mazuliuke ir labao stora, vos is masinos islipdavo, o dar i 4 auksta eit reikdavo. Susimazino ta skrandi, bet po kiek laiko vel svoria grizo. Nes ir ta perrista skrandi imanoma vel istampyt man rodos.
Papildyta:

Zinok ner tas racionas nuobodus. Pasieskok receptu. Gardink riesutais, seklom salotas, sveikais padazais. Dar tunas, zuvis, krevetes, suriai. As va fantazijos neturiu, bet galiu paimt ciela agurka ir kiausini , man restorano namie nereik



***
Klausimelis. Ar gali but kad AD isbalansavo hormonus , kitus, ne tuos uz nuotaika atsakingus?
Papildyta:

Vaiku nenoreciau nebent del savo egoizmo. Tikrai ne del blogo gyvenimo.

O kuo tikintieji tiki siuo atveju? Jie leidzia mirusiam ilsetis ramybeje, sita net as netikinti zinau. O tu ar leidi? Sau atsakyk.

VV, dėl `paleidimo`, ar `leidimo ilsėtis`, čia pagoniškas mąstymas, svetimas krikščionybei.
O mūsų laikais veikiau prietaras, pan., kaip `negalima klotis išvirkščios paklodės`.
Tą aš ir turėjau omeny ankstesniame poste, kad kiek klaidingai komentuoji šitą vietą.
Nesvarbu, bet anyway, norėjau pasakyt, nes pan. neteisingų stereotipų apie krikščionybę man atrodo ir taip apstu.
Net kai kurie bevaikštantys į bažnyčias žinau, kad iš nuogirdų, ar tautosakos tiki dėl poreikio `paleisti`, kad `negalima verkti, nes siela klaidžios žemėj` ar pan.

Krikščionys tegali pasitikėt Dievu ir melstis už mirusį artimą tikėdami, kad nuskaistins tą artimą, t.y., nuplaus nuodėmes, jei jos likę neatleistos ir tada tas artimasis bus amžinoje laimėje.
Neleidimo ilsėtis ar leidimo, deja deja, bet gyvasis mirusiam įtakoti negali. Čia taip lėkštai primityviai nusakiau, bet, turbūt, suprasi, jei norėsi.

Tas mano sielvartavimas [nors čia per riebus žodis] su tikėjimu kertasi tiek, kiek aš netikiu, kad jis gali būt Danguje [čia ne apie vietą, o apie būvį, jei ką], ar, galimai apleidžiu kažkokius gerus darbus, kai valios pastangom, galbūt, galėčiau, tuos savo sielvartus dirbtinai laikinai pastumt.
Bet savaime tai, kad žmogus prisimena artimą, gedi, nėra joks griekas.
Gyvajam gedulas [mano atveju čia irgi per riebus žodis] juk vargiai įtakojamas. Kaip gali būt linksma ir ramu, kai ima skaudėt?

Vėl aš čia apie tuos tikėjimus.

Dėl vaikų neturėjau minty blogo gyvenimo. Kas apskritai yra tas blogas gyvenimas? Pvz., aš nelaikau, kad mano gyvenimas blogas. Bet man tai nereiškia, kad mano egzistencija įgyja prasmę ir išvis yra pateisinama.
Va čia tai tikrai su krikščionybe kertas riebiai. Bet šitoj vietoj, kaip ir rašiau, man nei kryžiuočiai anei kalavijuočiai nepadės. Nors didele dalim tikėjimas man padeda išbūt šitoj žemėj.
Papildyta:
VV, netikiu, kad tau išbalansavo, nes labai trumpai užkandžiavai tais AD ir jau senokai. Bet tiksliai ir gydytojai nepasakys, tai čia ir galima tikėt, arba netikėt.

Sorry, aš šiek tiek beraštė.

VV,imanoma.bet as vis tiek noriu darytis.

Muahaha. Aš irgi noriu. Ko čia nenorėt, nk daryt nereiks, nebūsiu riebi, sumokės kiti mokesčių mokėtojai.
Juokauju. Iš tikro jau geriau Mėjos atveju bent tokiu būdu, nes, akivaizdu, kad sveikatos bėdų dėl to n, o savų jėgų vis tiek nedės, kad to nereiktų.
Man vis tiek įdomu, ar tada ėsti nenori, ar negali prisikimšt, nes netelpa. Jeigu II variantas, tai š.
Šiaip dabar geras laikas tirpdyt lašinius, nes karšta, ir ėst natūraliai nesinori. Čia aš ir apie save.