VV, dėl `paleidimo`, ar `leidimo ilsėtis`, čia pagoniškas mąstymas, svetimas krikščionybei.
O mūsų laikais veikiau prietaras, pan., kaip `negalima klotis išvirkščios paklodės`.
Tą aš ir turėjau omeny ankstesniame poste, kad kiek klaidingai komentuoji šitą vietą.
Nesvarbu, bet anyway, norėjau pasakyt, nes pan. neteisingų stereotipų apie krikščionybę man atrodo ir taip apstu.
Net kai kurie bevaikštantys į bažnyčias žinau, kad iš nuogirdų, ar tautosakos tiki dėl poreikio `paleisti`, kad `negalima verkti, nes siela klaidžios žemėj` ar pan.
Krikščionys tegali pasitikėt Dievu ir melstis už mirusį artimą tikėdami, kad nuskaistins tą artimą, t.y., nuplaus nuodėmes, jei jos likę neatleistos ir tada tas artimasis bus amžinoje laimėje.
Neleidimo ilsėtis ar leidimo, deja deja, bet gyvasis mirusiam įtakoti negali. Čia taip lėkštai primityviai nusakiau, bet, turbūt, suprasi, jei norėsi.
Tas mano sielvartavimas [nors čia per riebus žodis] su tikėjimu kertasi tiek, kiek aš netikiu, kad jis gali būt Danguje [čia ne apie vietą, o apie būvį, jei ką], ar, galimai apleidžiu kažkokius gerus darbus, kai valios pastangom, galbūt, galėčiau, tuos savo sielvartus dirbtinai laikinai pastumt.
Bet savaime tai, kad žmogus prisimena artimą, gedi, nėra joks griekas.
Gyvajam gedulas [mano atveju čia irgi per riebus žodis] juk vargiai įtakojamas. Kaip gali būt linksma ir ramu, kai ima skaudėt?
Vėl aš čia apie tuos tikėjimus.
Dėl vaikų neturėjau minty blogo gyvenimo. Kas apskritai yra tas blogas gyvenimas? Pvz., aš nelaikau, kad mano gyvenimas blogas. Bet man tai nereiškia, kad mano egzistencija įgyja prasmę ir išvis yra pateisinama.
Va čia tai tikrai su krikščionybe kertas riebiai. Bet šitoj vietoj, kaip ir rašiau, man nei kryžiuočiai anei kalavijuočiai nepadės. Nors didele dalim tikėjimas man padeda išbūt šitoj žemėj.
Papildyta:VV, netikiu, kad tau išbalansavo, nes labai trumpai užkandžiavai tais AD ir jau senokai. Bet tiksliai ir gydytojai nepasakys, tai čia ir galima tikėt, arba netikėt.
Sorry, aš šiek tiek beraštė.