Night,nedarys tau 
per kuda
QUOTE(Night13 @ 2017 08 04, 21:27)
VV, dėl `paleidimo`, ar `leidimo ilsėtis`, čia pagoniškas mąstymas, svetimas krikščionybei.
O mūsų laikais veikiau prietaras, pan., kaip `negalima klotis išvirkščios paklodės`.
Tą aš ir turėjau omeny ankstesniame poste, kad kiek klaidingai komentuoji šitą vietą.
Nesvarbu, bet anyway, norėjau pasakyt, nes pan. neteisingų stereotipų apie krikščionybę man atrodo ir taip apstu.
Net kai kurie bevaikštantys į bažnyčias žinau, kad iš nuogirdų, ar tautosakos tiki dėl poreikio `paleisti`, kad `negalima verkti, nes siela klaidžios žemėj` ar pan.
Krikščionys tegali pasitikėt Dievu ir melstis už mirusį artimą tikėdami, kad nuskaistins tą artimą, t.y., nuplaus nuodėmes, jei jos likę neatleistos ir tada tas artimasis bus amžinoje laimėje.
Neleidimo ilsėtis ar leidimo, deja deja, bet gyvasis mirusiam įtakoti negali. Čia taip lėkštai primityviai nusakiau, bet, turbūt, suprasi, jei norėsi.
Tas mano sielvartavimas [nors čia per riebus žodis] su tikėjimu kertasi tiek, kiek aš netikiu, kad jis gali būt Danguje [čia ne apie vietą, o apie būvį, jei ką], ar, galimai apleidžiu kažkokius gerus darbus, kai valios pastangom, galbūt, galėčiau, tuos savo sielvartus dirbtinai laikinai pastumt.
Bet savaime tai, kad žmogus prisimena artimą, gedi, nėra joks griekas.
Gyvajam gedulas [mano atveju čia irgi per riebus žodis] juk vargiai įtakojamas. Kaip gali būt linksma ir ramu, kai ima skaudėt?
Vėl aš čia apie tuos tikėjimus.
Dėl vaikų neturėjau minty blogo gyvenimo. Kas apskritai yra tas blogas gyvenimas? Pvz., aš nelaikau, kad mano gyvenimas blogas. Bet man tai nereiškia, kad mano egzistencija įgyja prasmę ir išvis yra pateisinama.
Va čia tai tikrai su krikščionybe kertas riebiai. Bet šitoj vietoj, kaip ir rašiau, man nei kryžiuočiai anei kalavijuočiai nepadės. Nors didele dalim tikėjimas man padeda išbūt šitoj žemėj.
Papildyta:
VV, netikiu, kad tau išbalansavo, nes labai trumpai užkandžiavai tais AD ir jau senokai. Bet tiksliai ir gydytojai nepasakys, tai čia ir galima tikėt, arba netikėt.
Sorry, aš šiek tiek beraštė.
O mūsų laikais veikiau prietaras, pan., kaip `negalima klotis išvirkščios paklodės`.
Tą aš ir turėjau omeny ankstesniame poste, kad kiek klaidingai komentuoji šitą vietą.
Nesvarbu, bet anyway, norėjau pasakyt, nes pan. neteisingų stereotipų apie krikščionybę man atrodo ir taip apstu.
Net kai kurie bevaikštantys į bažnyčias žinau, kad iš nuogirdų, ar tautosakos tiki dėl poreikio `paleisti`, kad `negalima verkti, nes siela klaidžios žemėj` ar pan.
Krikščionys tegali pasitikėt Dievu ir melstis už mirusį artimą tikėdami, kad nuskaistins tą artimą, t.y., nuplaus nuodėmes, jei jos likę neatleistos ir tada tas artimasis bus amžinoje laimėje.
Neleidimo ilsėtis ar leidimo, deja deja, bet gyvasis mirusiam įtakoti negali. Čia taip lėkštai primityviai nusakiau, bet, turbūt, suprasi, jei norėsi.
Tas mano sielvartavimas [nors čia per riebus žodis] su tikėjimu kertasi tiek, kiek aš netikiu, kad jis gali būt Danguje [čia ne apie vietą, o apie būvį, jei ką], ar, galimai apleidžiu kažkokius gerus darbus, kai valios pastangom, galbūt, galėčiau, tuos savo sielvartus dirbtinai laikinai pastumt.
Bet savaime tai, kad žmogus prisimena artimą, gedi, nėra joks griekas.
Gyvajam gedulas [mano atveju čia irgi per riebus žodis] juk vargiai įtakojamas. Kaip gali būt linksma ir ramu, kai ima skaudėt?
Vėl aš čia apie tuos tikėjimus.
Dėl vaikų neturėjau minty blogo gyvenimo. Kas apskritai yra tas blogas gyvenimas? Pvz., aš nelaikau, kad mano gyvenimas blogas. Bet man tai nereiškia, kad mano egzistencija įgyja prasmę ir išvis yra pateisinama.
Va čia tai tikrai su krikščionybe kertas riebiai. Bet šitoj vietoj, kaip ir rašiau, man nei kryžiuočiai anei kalavijuočiai nepadės. Nors didele dalim tikėjimas man padeda išbūt šitoj žemėj.
Papildyta:
VV, netikiu, kad tau išbalansavo, nes labai trumpai užkandžiavai tais AD ir jau senokai. Bet tiksliai ir gydytojai nepasakys, tai čia ir galima tikėt, arba netikėt.
Sorry, aš šiek tiek beraštė.
O tai ka, tas "ilsekis ramybeje" yra visiskas bullshitas, net jeigi sklinda is tikinciojo ar kunigo lupu? Idomu aisku, kad tu priestarauji pastariesiems.
O melstis uz mirusijji galima ir su ramybe sirdyje , ne sielvartaujant. Cia du skirtingi dalykai. Paleidima neturiu omenyje, kad uzmirsti, nelankyti kapo, nekalbeti ir t.t. tai labiau tai, kad zmogaus mirtis neturetu itakoti n metu tavo gyvenimo ir nuotaikos. Nemanau kad gedulas turetu testis amzinai. Idomu ka krikscionybe apie tai sako. Juk neliepia issizadeti kazko gyvenime kai tavo artimas mirsta? O tu vat kalta jautiesi kai del kazko pasidziaugi.
QUOTE(VėjoVaikas @ 2017 08 05, 01:44)
O tai ka, tas "ilsekis ramybeje" yra visiskas bullshitas, net jeigi sklinda is tikinciojo ar kunigo lupu? Idomu aisku, kad tu priestarauji pastariesiems.
O melstis uz mirusijji galima ir su ramybe sirdyje , ne sielvartaujant. Cia du skirtingi dalykai. Paleidima neturiu omenyje, kad uzmirsti, nelankyti kapo, nekalbeti ir t.t. tai labiau tai, kad zmogaus mirtis neturetu itakoti n metu tavo gyvenimo ir nuotaikos. Nemanau kad gedulas turetu testis amzinai. Idomu ka krikscionybe apie tai sako. Juk neliepia issizadeti kazko gyvenime kai tavo artimas mirsta? O tu vat kalta jautiesi kai del kazko pasidziaugi.
O melstis uz mirusijji galima ir su ramybe sirdyje , ne sielvartaujant. Cia du skirtingi dalykai. Paleidima neturiu omenyje, kad uzmirsti, nelankyti kapo, nekalbeti ir t.t. tai labiau tai, kad zmogaus mirtis neturetu itakoti n metu tavo gyvenimo ir nuotaikos. Nemanau kad gedulas turetu testis amzinai. Idomu ka krikscionybe apie tai sako. Juk neliepia issizadeti kazko gyvenime kai tavo artimas mirsta? O tu vat kalta jautiesi kai del kazko pasidziaugi.
Taigi n k. sakiau ką gali skaityt, jei tie dalykai įdomūs ir paaiškinta normaliai, o ne ekspromtinėm internetinėm rašlavom. Matytum tada kam prieštarauju.
Bet, matau, neįdomūs.
Ats. yra aname mano poste ir apie "ilsėkis ramybėje", net jei jis ten nepaminėtas. Meldžiamės Dievui dėl mirusiojo, kad dėl nuodėmingumo žemėj jį nuskaistintų ir anapusybėj negyventų kančioje. Jei nepakliuvo į Dangų. Ramybės linkėjimas jam su mano ramybe neturi nk bendro. Tikiuosi nesupranti tų žodžių visiškai paraidžiui, kad jie guli ir tokiu būdu ilsisi 😂
Truputį net šyptelėjau, kad, įsivaizduojama, neva, gyvasis gali įtakot mirusių pasaulį taip, kaip supranti. Jei laikai save pagonimi, viskas normal, žinoma.
Krikščionybė, kaip ir įtari, išsižadėt kažko mirus artimam nk nesiūlo.
Ir ką? Turėčiau dirbtinai save linksmint, nes ala laikau save tikinčia, kad tikėjimas nesipainiotų su asmenybiniais dalykais? Ar daugiau ratukų gert, ar kas antrą dieną pas psichologus vaikščiot? Nesiruošiu dirbtinai nk daryt. Niekas nepasakys kiek man "gedėt" ir kaip.
Night, aš pilnai suprantu tavo būseną po netekties, nes buvau netekęs savo mylimos žmonelės.
Nuostabus gyvenimas pavirto į prieblandos zoną, aš pats pasidariau kaip šešėlis - viskas man pasidarė nebeįdomu, gyvenimas nebeteko absoliučiai jokios prasmės.
411 dienų egzistavau kaip koks lunatikas, tik vėliau mano būklė iš lėto pradėjo taisytis, tačiau su atkritimais į sutemas (juodas depresijas).
Gal po penkių metų, laipsniškai-banguotai, tačiau pilnai atsigavau.
Žodžiu yra taip:
- tavo gedėjime, tau absoliučiai niekas nepadės, tik tu pati;
- ramybės linkėjimas tavo išėjusiam tėčiui, su tavo ramybe turi tiesioginę priklausomybę (!);
- turi išgedėti, išsiverkti tiek, kiek tau yra reikiama - kol tu atgausi pačią save;
- visos įvykusios gyvenimo katastrofos tikrai praeina (nors aš tada tuo netikėjau, maniau, kad mano gyvenimas taip pat pasibaigė). Viskas tikrai praeina;
- Žemė nėra Rojus ir nėra Pragaras, į čia mes atėjome, kad įgautume, mums iš anksto nulemtos patirties - Žemė tai mūsų išbandymo poligonas;
- gyvenimas yra tikrai nuostabus dalykas! Tik su laiku tai pradedama suvokti - kas neužmuša manęs, daro mane stipresniu, ramesniu ir laimingesniu.
Nuoširdžiai tą sakau, nes prėjau jau pro daug sutemų....
Nuostabus gyvenimas pavirto į prieblandos zoną, aš pats pasidariau kaip šešėlis - viskas man pasidarė nebeįdomu, gyvenimas nebeteko absoliučiai jokios prasmės.
411 dienų egzistavau kaip koks lunatikas, tik vėliau mano būklė iš lėto pradėjo taisytis, tačiau su atkritimais į sutemas (juodas depresijas).
Gal po penkių metų, laipsniškai-banguotai, tačiau pilnai atsigavau.
Žodžiu yra taip:
- tavo gedėjime, tau absoliučiai niekas nepadės, tik tu pati;
- ramybės linkėjimas tavo išėjusiam tėčiui, su tavo ramybe turi tiesioginę priklausomybę (!);
- turi išgedėti, išsiverkti tiek, kiek tau yra reikiama - kol tu atgausi pačią save;
- visos įvykusios gyvenimo katastrofos tikrai praeina (nors aš tada tuo netikėjau, maniau, kad mano gyvenimas taip pat pasibaigė). Viskas tikrai praeina;
- Žemė nėra Rojus ir nėra Pragaras, į čia mes atėjome, kad įgautume, mums iš anksto nulemtos patirties - Žemė tai mūsų išbandymo poligonas;
- gyvenimas yra tikrai nuostabus dalykas! Tik su laiku tai pradedama suvokti - kas neužmuša manęs, daro mane stipresniu, ramesniu ir laimingesniu.
Nuoširdžiai tą sakau, nes prėjau jau pro daug sutemų....
Antanai, pirmausia ačiū už pasidalinimą patirtim.
Šita kalba išsivystė, nes nuo manosios netekties praėjo beveik 9m. Kiekvieno patirtis šiek tiek kitokia. Manoji nebuvo netikėta. Daug baisiau buvo, kai tėtis sirgo, nei mirties diena. Nebuvo nei didžiulio šoko, o ašarų išvis nebuvo. Praėjus kokiam penkmečiui, ar daugiau, gal ir paverkiau šiek tiek kurį vakarą ar rytą.
Sakau, kad kiekvieno patirties kitokia, nes supratau, kad nei praėjus metams, nei 5, nei 8 lengviau netampa. Būna lengviau, būna sunkiau, bet aktualumas nedingsta. Jaučiuos lygiai taip pat šiandien, kaip po laidotuvių praėjus parai.
Nėra, kad sėdžiu ir liūdžiu, kad tėčio nėr. Pasiilgstu, nebuvo dienos, kad nepagalvočiau apie jį. Bet tai nėra kažkoks didelis sielvartas.
.
T.y., ką norėjau pasakyt, kad čia išėjo kalba, kad gedulas užsitęsė. Išties gal per dažnai grįžta sapnai, kai, pvz., jo lavonas su dar keletu kitų voliojasi purve ir pan. Gal per daug apie jį užsimenu.
Jo netektis tėra 1 aspektas dėl ko dažnokai mane pjauna visokie egzistenciniai klausimai.
Beje, depresyvi tikrai neatrodau. Dažniausia.
P.s., kad man tebūtų visada tokia `depresija`, kaip dabar.
Kaip man palengvėjo, kai mama pasakė, kad jaučias geriau... Žinau, kad ir tai gali trukt dieną ar 2, bet už tai net į kirpyklą nueit nebuvo sunku ir kraustymosi reikalus kiek pajudint.
Aš manau, kad čia didele dalimi ir asmenybiniai dalykai, ne depresijos tai, kad noriu nusiraut plaukus, kad turiu egzistuot. Jie buvo ir prieš netektį. Nuo darželinio amžiaus mane lydi tas suvokimas. Ne 1 epizodą pamenu, kaip rėkiau mamai, kam čia mane gimdė. Kai suaugau, t.y., jau labai seniai, nerėkiu ir išvis nieko nesakau ta tema jai asmeniškai. Nors pasitaiko, išsprūsta jai girdint.
Šita kalba išsivystė, nes nuo manosios netekties praėjo beveik 9m. Kiekvieno patirtis šiek tiek kitokia. Manoji nebuvo netikėta. Daug baisiau buvo, kai tėtis sirgo, nei mirties diena. Nebuvo nei didžiulio šoko, o ašarų išvis nebuvo. Praėjus kokiam penkmečiui, ar daugiau, gal ir paverkiau šiek tiek kurį vakarą ar rytą.
Sakau, kad kiekvieno patirties kitokia, nes supratau, kad nei praėjus metams, nei 5, nei 8 lengviau netampa. Būna lengviau, būna sunkiau, bet aktualumas nedingsta. Jaučiuos lygiai taip pat šiandien, kaip po laidotuvių praėjus parai.
Nėra, kad sėdžiu ir liūdžiu, kad tėčio nėr. Pasiilgstu, nebuvo dienos, kad nepagalvočiau apie jį. Bet tai nėra kažkoks didelis sielvartas.
.
T.y., ką norėjau pasakyt, kad čia išėjo kalba, kad gedulas užsitęsė. Išties gal per dažnai grįžta sapnai, kai, pvz., jo lavonas su dar keletu kitų voliojasi purve ir pan. Gal per daug apie jį užsimenu.
Jo netektis tėra 1 aspektas dėl ko dažnokai mane pjauna visokie egzistenciniai klausimai.
Beje, depresyvi tikrai neatrodau. Dažniausia.
P.s., kad man tebūtų visada tokia `depresija`, kaip dabar.
Kaip man palengvėjo, kai mama pasakė, kad jaučias geriau... Žinau, kad ir tai gali trukt dieną ar 2, bet už tai net į kirpyklą nueit nebuvo sunku ir kraustymosi reikalus kiek pajudint.
Aš manau, kad čia didele dalimi ir asmenybiniai dalykai, ne depresijos tai, kad noriu nusiraut plaukus, kad turiu egzistuot. Jie buvo ir prieš netektį. Nuo darželinio amžiaus mane lydi tas suvokimas. Ne 1 epizodą pamenu, kaip rėkiau mamai, kam čia mane gimdė. Kai suaugau, t.y., jau labai seniai, nerėkiu ir išvis nieko nesakau ta tema jai asmeniškai. Nors pasitaiko, išsprūsta jai girdint.
Na, gedėjimas ištiesų tau užsitęsė, dėl gal būt tik tau suprantamų priežasčių.
Aš visumoje esu ezoterikas ir tikiu reinkarnacija - kad gyvename begalę gyvenimų ir kad kai kurias neišsprestas problemas atsinešame iš savo praeitų gyvenimų.
Pagal ezoteriką, mes patys veržiamės gimti, kad gauti galimybę taisyti savo karmą. Ypač savižudžiai...
Tačiau atvykę atgal į šią ašarų pakalnę, jausdami savo silpnumą ir nepasiruošimą taisyti savo klaidas, mes pradedame kaltinti kitus.
Pvz., aš ankščiau turėjau daug teisėtų, patvirtintų faktais pretenzijų savo gimdytojams.
Aš niekaip negalėjau suprasti, kodėl aš turėjau gimti tokių lunatikų šeimoje.
Dabar, aš turiu didelę nuojautą, kad praeitą gyvenimą buvau nugyvenęs ... nekaip. Todėl ir tėvus gavau nekokius, nes tp esu nusipelnęs.
Dabar aš savo tėvų niekuo nekaltinu, o jei kokia mintelė įlenda į galvą, pats sau atsakau - karma tavo tokia, tu esi to nusipelnęs.
Dabar stengiuosi gyventi taip, kad kuo mažiau akmenų išsinešti į Anapus. Juk tą bagažą, teks vėl tystis į naują įsikūnijimą.
Geriau bus, jei jis bus kuo lengvesnis.
Papildyta:
Beje, jei išėjusieji blogai sapnuojasi yra būtina už juos melstis, užpirkti mišias (geriausia cerkvėje).
Aš visumoje esu ezoterikas ir tikiu reinkarnacija - kad gyvename begalę gyvenimų ir kad kai kurias neišsprestas problemas atsinešame iš savo praeitų gyvenimų.
Pagal ezoteriką, mes patys veržiamės gimti, kad gauti galimybę taisyti savo karmą. Ypač savižudžiai...
Tačiau atvykę atgal į šią ašarų pakalnę, jausdami savo silpnumą ir nepasiruošimą taisyti savo klaidas, mes pradedame kaltinti kitus.
Pvz., aš ankščiau turėjau daug teisėtų, patvirtintų faktais pretenzijų savo gimdytojams.
Aš niekaip negalėjau suprasti, kodėl aš turėjau gimti tokių lunatikų šeimoje.
Dabar, aš turiu didelę nuojautą, kad praeitą gyvenimą buvau nugyvenęs ... nekaip. Todėl ir tėvus gavau nekokius, nes tp esu nusipelnęs.
Dabar aš savo tėvų niekuo nekaltinu, o jei kokia mintelė įlenda į galvą, pats sau atsakau - karma tavo tokia, tu esi to nusipelnęs.
Dabar stengiuosi gyventi taip, kad kuo mažiau akmenų išsinešti į Anapus. Juk tą bagažą, teks vėl tystis į naują įsikūnijimą.
Geriau bus, jei jis bus kuo lengvesnis.
Papildyta:
Beje, jei išėjusieji blogai sapnuojasi yra būtina už juos melstis, užpirkti mišias (geriausia cerkvėje).
QUOTE(Antanas 12 @ 2017 08 05, 15:25)
- visos įvykusios gyvenimo katastrofos tikrai praeina (nors aš tada tuo netikėjau, maniau, kad mano gyvenimas taip pat pasibaigė). Viskas tikrai praeina;
Kazkokie kliedesiai.
Aisku, viskas praeina, gyvenimas irgi. Svarbu ne kas praeina, o kas buna po praejimo.
Jei uzsigavai pirsta, tai paskauda praeina ir neprisimeni.
Jei ivyksta kazkas rimto, tai tas ivykis irgi praeina bet po jo jau gali nelikti ir prasmes gyventi.
Todel bukai sakyti "praeina" tiesiog nesuvokiama... zodziu zaismas. Visiems aisku, kad kai kas praeina, bet neaisku kas po to buna ir lieka. Gali buttti labai abai skirtingai.
Psichologija siaip skirstoma i dvi kategorijas.
Padeti zmogui teisingai ivertinti situacija, nes buna, kai zmogus tiesiog per daug subjektyviai nusimines ar perdetas optimistas.
Antra psichologijos atmaina - plauti zmogui smegenis ir keisti jo asmenybe.
Kadangi psichologija negali meslo paversti i kveepalus, tai ji bent itikina pacientus, kad meslas labai malonu uostyti.
Tam tinka visokios tuscios kalbos, kad ir apie karmas.
Ju pagalba pacientas pradeda dziaugtis visokiais menkais, prastais ir net bjauriais dalykais.
O is tikruju viskas subtilu, bet ivertinama. Galima nusileisti ir laipteliu zemiau, gal dviem, ir be smegenu plovimu. O jei pasiduott pozityvizmui, tai galima visiska dugna pasikti ir dziugauti
QUOTE(Antanas 12 @ 2017 08 05, 20:32)
Beje, jei išėjusieji blogai sapnuojasi yra būtina už juos melstis, užpirkti mišias (geriausia cerkvėje).
Neturiu nk prieš cerkves, bet laikau save katalike.
Tad ir einu ten kiek dažniau, nei kiekv. sekm.Tokie dalykai, kaip mišios nėra parduodamos; nei perkamos, tarp kitko.
Kaip ir meilė. Galima aukoti arba ne, jei jau eini pas kunigėlį prašyt, kad šv. mišiose paminėtų konkretų asmenį ir tokiu būdu tiek kun., tiek kt. tuo metu esantys šventovėj pasimelstų.Kaip matome iš mąstymo, šventoji nesu, bet stengiuos atsižvelgt kiek gebu į tikėjimo reikalus.
Nesakau, kad mano tėvai buvo blogi man. Net labai geri. Tiesą sakant, nežinau, ar gali būt nuostabesnių mamų. Mane pjaunantys klausimai kiek kitokie, nei buvo jūsiškiai. Bet taip, išlenda kaltinimai, maždaug, "kaip jie galėjo". Ir iš tiesų pasielgė labai neatsakingai.
Tai va. Psichologė, kaip ir rašo Idomucia, per porą metų kassavaitinio lankymosi pas ją, šiek tiek padėjo man objektyviau vertinti sukrečiančias situacijas. Ir šiaip stresines.
Beje, ji mane apšvietė, ir aš tikiu ja, kad statistiškai, sielvartas dažniausiai žmonių nekamuoja tiek laiko, kiek manęs, bet tai nereiškia, kad yra kažkoks konkretus laiko tarpas per kurį žmogus turi nustot tą daryt, kad psichiškai būtų laikomas normaliu.
O man net per sunku suvokt tiesą sakant, kaip artimo mirtis gali tapt su laiku kone neaktuali. Tai taip išeitų tada, kad meilės nėra. Nes, nu, va, gyvenom kartu kažkiek m., dabar negyvenam. Nėra žmogaus materialiame pavidale ir meilė praėjo. Netikiu, kad praeina. Tada jos tiesiog nebuvo. Gal buvo paprastas prisirišimas, ar pan. Aš tikiu, kad meilė yra. Turiu minty apskritai žmonių žmonėms, ne vien vyras - moteris.
Papildyta:
P.s. kad tėtis sapnuojasi žiaurokuose sapnuose, puikiai suprantu, kad nereikia ieškoti tame mistikos, o tėra mano pačios psichikos išdaigos.
QUOTE(IDOMUCIA @ 2017 08 05, 21:52)
Kazkokie kliedesiai.
Aisku, viskas praeina, gyvenimas irgi. Svarbu ne kas praeina, o kas buna po praejimo.
Jei uzsigavai pirsta, tai paskauda praeina ir neprisimeni.
Jei ivyksta kazkas rimto, tai tas ivykis irgi praeina bet po jo jau gali nelikti ir prasmes gyventi.
Todel bukai sakyti "praeina" tiesiog nesuvokiama... zodziu zaismas. Visiems aisku, kad kai kas praeina, bet neaisku kas po to buna ir lieka. Gali buttti labai abai skirtingai.
Psichologija siaip skirstoma i dvi kategorijas.
Padeti zmogui teisingai ivertinti situacija, nes buna, kai zmogus tiesiog per daug subjektyviai nusimines ar perdetas optimistas.
Antra psichologijos atmaina - plauti zmogui smegenis ir keisti jo asmenybe.
Kadangi psichologija negali meslo paversti i kveepalus, tai ji bent itikina pacientus, kad meslas labai malonu uostyti.
Tam tinka visokios tuscios kalbos, kad ir apie karmas.
Ju pagalba pacientas pradeda dziaugtis visokiais menkais, prastais ir net bjauriais dalykais.
O is tikruju viskas subtilu, bet ivertinama. Galima nusileisti ir laipteliu zemiau, gal dviem, ir be smegenu plovimu. O jei pasiduott pozityvizmui, tai galima visiska dugna pasikti ir dziugauti
Aisku, viskas praeina, gyvenimas irgi. Svarbu ne kas praeina, o kas buna po praejimo.
Jei uzsigavai pirsta, tai paskauda praeina ir neprisimeni.
Jei ivyksta kazkas rimto, tai tas ivykis irgi praeina bet po jo jau gali nelikti ir prasmes gyventi.
Todel bukai sakyti "praeina" tiesiog nesuvokiama... zodziu zaismas. Visiems aisku, kad kai kas praeina, bet neaisku kas po to buna ir lieka. Gali buttti labai abai skirtingai.
Psichologija siaip skirstoma i dvi kategorijas.
Padeti zmogui teisingai ivertinti situacija, nes buna, kai zmogus tiesiog per daug subjektyviai nusimines ar perdetas optimistas.
Antra psichologijos atmaina - plauti zmogui smegenis ir keisti jo asmenybe.
Kadangi psichologija negali meslo paversti i kveepalus, tai ji bent itikina pacientus, kad meslas labai malonu uostyti.
Tam tinka visokios tuscios kalbos, kad ir apie karmas.
Ju pagalba pacientas pradeda dziaugtis visokiais menkais, prastais ir net bjauriais dalykais.
O is tikruju viskas subtilu, bet ivertinama. Galima nusileisti ir laipteliu zemiau, gal dviem, ir be smegenu plovimu. O jei pasiduott pozityvizmui, tai galima visiska dugna pasikti ir dziugauti
Aš jau tau anksčiau kažkur esu minėjusi, kad tau būtina gydytis, o dabar matau, kad tavo liga ženkliai progresuoja.
Matyt psichiatrija čia jau yra bejėgė.
Vargšelė...
Night suaugus moteris ir joks psichologas, kunigas ar pasalinis zmogus nepasakys kiek ir kaip jai gedeti ir gyvenima gyventi. Jos pasirinkimas gyventi taip kaip gyvena ir jausti taip kaip jaucia. Tevu kaltinti nei vienas neturim teises, apskritai nei vieno, tik save.
QUOTE(deraramos @ 2017 08 06, 14:50)
Night suaugus moteris ir joks psichologas, kunigas ar pasalinis zmogus nepasakys kiek ir kaip jai gedeti ir gyvenima gyventi. Jos pasirinkimas gyventi taip kaip gyvena ir jausti taip kaip jaucia. Tevu kaltinti nei vienas neturim teises, apskritai nei vieno, tik save.
Buvau riebiai parašius apie tėvų teises dulkintis ir perėti ir to pasekmes ne tik jiems. Bet tiek to, pataisiau.
Žinot, turškiaus po dušu, ir pasijutau kiek kalta. Nereiktų postringaut apie savo tėvus, kurių vienas miręs, kita serga ir nieko pakeisti nebegali, kad paleido mane egzistuoti. Aš negaliu priimt fakto, kad ala, negalima kaltinti tų tėvų. Dažniau kaltinu ne kiek piktai, kiek su apgailestavimu ir nusivylimu.
Apskritai, gal jūs ir teisūs. T.y., negalima kaltinti smerkiant apskritai jokių žmonių dėl nieko, nes, ko gero, visi esam pridarę blogų neatitaisomų dalykų.
Apskritai, gal jūs ir teisūs. T.y., negalima kaltinti smerkiant apskritai jokių žmonių dėl nieko, nes, ko gero, visi esam pridarę blogų neatitaisomų dalykų.
