Depresija

Turbut gerai, kad ir nemaciau netaisytos zinutes idomu, kokia teise kas gali suteikt buti nusivylus kitu zmogum, savo tevais. Kad ir kokie jie butu, kad ir koks paties gyvenimas butu. Tik pats esi atsakingas uz ta gyvenima ir kaip jauties gyvendamas ji. Ka tiem tevam daryti, jei vaikas gyvenimu nusivyles, atgal ji susikist zinoma, tevai vaikus darosi del saves, bet tik vaiko atsakomybe jau suaugus koks tas gyvenimas bus ir su kokiu poziuriu ji gyvens, ka gero duos kitiems, kuo naudingas bus.
Papildyta:
Mane lanko ikyrios mintys, kad nieko grazaus ir prasmingo aplink nera. Zinau, kad yra, bet nenoriu ar tingiu pamatyt, pasiimti tai. Probeksmais dabar atostogaujant prasvieseja ir vel apniursta. Jauciuos pavargus, bet nuo to nera kaip pailset. Atrodo, kad ir ka daryciau, per sunku pradeti, nors paskui tai teiks gerio. Gal as tiesiog tingine.

Daniella, kaip sekas?

Tai va, KAM `reikėjo` niekas argumentų neturi.
Žiūriu, niekam tos egzistencijos neaktualu.

Kaip ner nuotaikos...  

Man is tiesu sunkoka suprasti, kodel neva tik sielvartas (ar kokia kita gedejimo israiska), yra meiles mirusiam irodymas? Kodel butinas negatyvus jausmas? Suprantu, kad Night negali taip paprastai priversti save jausti kitaip, bet man rodos ji tas jausenas suvokia kaip meile , ir nesijaucia turinti teise dziaugtis gyvenimu, nes artimas juk MIRES.
Tiesa, tevai mano nemire, mirusi mylima mociute, kuri man gal siltesne uz mama buvo. Zinoma, gedejimo periodas buvo, bet AS nepasilaidojau, as gyva ir toliau gyvenu, jauciu turinti teise tam. Bet as prisimenu mociute, prisimenu kokia ji buvo gera , ir visad pagalvoju, kad dabar jai daug geriau kur ji yra. Nieko nepakeistu tas faktas, kad as sau neleisciau kazkuo dziaugtis ar kazkaip gyventi.

Todėl, kad tu esi sveika. Visi sveiki žmonės praeina pro tai.
Būna, kad netenka visų šeimos narių, kurie žūva avia/auto katastrofose. Jie atsitiesia, gyvena toliau - nepasilaidoja patys savęs, kaip tai daro Night. Ir ką, pagal Night jie jų nemylėjo?
Susidaro įspūdis, kad jai patinka kankinės rolė.
Arba ji ištiesų nėra pilnai sveika.

Mane kartais pralinsmina (ot psichopatė ), kai čia įkrenta koks žmogus nei gyvai matytas, nei virtualiai žinomas kažką paskaitinėja, mesteli nuomonę. Aišku, normalu. Čia viešas forumas. Galima rutuliot tą patį, kas 100k aptarta.

Bet juk ir nereikejo. Apskritai nieko del nieko nereikia, todel nera tinkamo atsakymo i toki klausima
Papildyta:

Nebutina jaustis negatyviai toki ilga laika, tai jau asmeninis pasirinkimas. Ir joka jausena nera teisingesne uz kita. Kaip ir meiles nera tikresnes pas kita ar kitokia meile nera neegzistuojanti, nes kazkas taip mano.
Zmogaus paskirtis sioj zemej buti laimingu ir daryti viska, kad tokiu butu. Deja, tas iseina ne visiems ir gal tai gerai. Nes kartais laime trukdo kitu gerovei. As nesugebu buti laiminga, kazkas yra uzsikirte. Nemoku ir tingiu stengtis.

klausyk Night o kaip su tuo poziuriu kad siela pati nusprendzia i zeme ateiti. nu mylisi zmones daug kartu bet ateina butent tas vaikas.nu tipo pati sedejai ant debesies krasto ir nusprendei va eisiu pas siuos zmones busiu ju vaiku. nu tu supranti. o kas jei pati pasirinkai. nu sakytum nebutu mylejesi nebuciau atejus. nu bet tie visi kas butu jeigu butu, bet nebutu niekaip kitaip kaip tik taip kaip yra.
o ir tevai gi is gero norejimo jau tikrai vaikui nelinkejo nieko blogo.
man nera svetimos tavo mintys. bet kaip deraramos sako esu girdejusi kad jo, taip buvo ir ka su tuo padarysi. dabar yra taip ir dabar esi pati atsakinga uz save. tevu nebekisk. tai nezinau kist ar nekist. juolab pykimas smerkimas ir gailejimasisi nieko pozityvaus ir gero neatnesa. tik edima kad kam kam kam ir galvojima kaip butu. bet nebus taip kaip butu. tai ka daryt siandien kad butu geriau rytoj.

nes kazi ir ar katinai labai prasosi buti veisiami ir laikomi kambariuose. taip begalo bekrasto. bet gi imam laikom nes NORIM nes mum faina. o anie nepasakys, nepasiskus. pati auginu. ir kartais galvoju kad labai neteisinga. tai dar juos iskastruojam seriam belekuo ir pan. kai nepatogu uzmigdom.

Bučki, katinų, ačiūdie, mes bent negalim prisiperėt. Nžn kuo čia baigtųsi, jei galėtume. Geru nekvepia.
Jei ir vėl kišt krikščionybės dogmas, neseniai skaitinėjau Youcat [toks ala jaunimui pritaikytas katekizmas]. Ten paprastai paaiškinta, kad žmogus nėra tik iš tėvų, bet IR iš Dievo, t.y., sielą jo tai ne tėvai sukuria.
Kad pasirenka pats būsimas kūdikis, čia toks tautosakinis pasakymas [nenumenkinu jo, tiesiog krikščionybė ir judaizmas lyg ir kiek kitaip pasisako tuo klausimu]. T.y., net neabejoju, kad daugely pasaulio tautų gajus toks tikėjimas[is], kad pasirenka.
Aš labiau linkus tikėt tuo savo Youcat`u.

Tėvų gero norėjimas tik iš 1 pusės gero norėjimas, kol cyplys dar nepradėtas.
Juk dažniausiai vaikų prisidaroma `netyčia`.
O kartais sąmoningai tyčia. Kai kurie žmonės, kaip supratau, jų sąmoningai nori ir net dirbtinai stengias prisidaryt.
Man susidarė nuomonė, kurios jau tikrai abejoju, ar kas išmuš, kad absoliuti dauguma žmonių, išskyrus retas išimtis, prieš pradedant vaikus NEPAGALVOJA. Toks jausmas, kad tikisi, kad jis bus ten kažkoks gėris, gal net ir grožis. Bet kodėl, o kodėl kodėl kodėl toks jausmas, kad negeba bent jau racionaliai atsakingai pasvert, ar tas būsimas dvikojis, kuris gims, išvis norėtų būti gimęs. Taip, žinoti negali. Tai jeigu negali, ir negeba bent racionaliai pasverti + moterys juk turi nuojautas, kodėl rizikuoja tuo būsimu dvikoju? Tegu savu gyvenimu rizikuoja, ne svetimu. Maždaug, išperėjom, ir dabar privalai džiaugtis ir dar būt dėkingas.
Aš dėkinga už daugelį dalykų savo tėvams. Bet už šitą... Konkrečiu mano atveju net ir racionaliai logiškai mąstančiam žmogui nesiriša, kad mane reikėjo pasidirbt.

Pvz., vėl kišant tą savo tikėjimą, jau tikrai kažkada tą patį rašiau. Ok, jei noriu laikyt save tikinčia [gal per mažai tikiu, gal per daug kuo suabejoju, tą pripažįstu], tai gaunas dar blogiau. Kadangi iš prigimties esu nuodėmingas žmogus, ir šventąja, kaip, tikriausiai, absoliuti dauguma dvikojų, panašu, kad netapsiu, tai dar ir po mirties amžinai būsiu pragare. Meh. Skaitosi, gero norėjo... Garantuoju, jie apie tai nepagalvojo. O, atrodo, pilno proto.
Teoriškai žinau, kad turėčiau tikėt, kad jei tėvai ir suklydo, Dievas neklysta. Ok. Jo planas apgalvotas. Tėvų, deja...

Šiaip visa šita mano paklodė bevertė, žinau. Man psichologė ūkiškai paaiškino, kad žmonės yra IR gyvūnai, ir jie linkę daugintis. Jiems kažkodėl atrodo, kad REIKIA pratęsti giminę. Kam ją tęsti, jie patys nežino, kaip supratau.

Mėja, ko liūdna?

Dar pasikartosiu, kad nesijaučiu nelaiminga šitame gyvenime, jei kam taip pasirodė, ir visiškai ne dėl to mane taip dažnai kamuoja aukščiau apdainuoti klausimai. Gyvenime tikrai yra gerų ir gražių dalykų. Ir kas iš to. Jie visiškai nepateisina fakto, kad atsiradau. Jei priimti, kad žmogus prigimtinai siekia laimės, tai, tikriausiai, visiškai natūralu, kad jis mieliau nebūtų. Ne ta prasme, kad nusižudytų. Ta, kad nebūtų. Juk nežinia, ar po mirties turėsim galimybę nebūt. 50/50 bus geriau ar blogiau.

Beje, Bučki, o ką keičia tikėjimas, kad pats pasirenki kada ir pas ką ateiti į žemę? Garantuoju, man kažkas tada kažkuo labai baisiu grasino, jei neisiu. Tai visa laimė, kad visai gerai pasirinkau PAS KĄ. Kiti nemoka taip gerai pataikyt. Wahaha.

Labarytis,
Neriu į diskusiją-suddomino mintys.

O kas iš to, kad pagalvoja. Juk kol negimė vaikas, tol nežinai, ar turi jis kažkokių fizinių ar psichinių sutrikimų, ar ne.
Kas nenori gyvvemt, tas ir pasirenka negyvenimą. Juk ne vienas žmogus išėjo iš gyvenimo savo noru ir ne mums juos teisti.