Bučki, katinų, ačiūdie, mes bent negalim prisiperėt.
Nžn kuo čia baigtųsi, jei galėtume. Geru nekvepia.
Jei ir vėl kišt krikščionybės dogmas, neseniai skaitinėjau Youcat [toks ala jaunimui pritaikytas katekizmas]. Ten paprastai paaiškinta, kad žmogus nėra tik iš tėvų, bet IR iš Dievo, t.y., sielą jo tai ne tėvai sukuria.
Kad pasirenka pats būsimas kūdikis, čia toks tautosakinis pasakymas [nenumenkinu jo, tiesiog krikščionybė ir judaizmas lyg ir kiek kitaip pasisako tuo klausimu]. T.y., net neabejoju, kad daugely pasaulio tautų gajus toks tikėjimas[is], kad pasirenka.
Aš labiau linkus tikėt tuo savo Youcat`u.
Tėvų gero norėjimas tik iš 1 pusės gero norėjimas, kol cyplys dar nepradėtas.
Juk dažniausiai vaikų prisidaroma `netyčia`.
O kartais sąmoningai tyčia. Kai kurie žmonės, kaip supratau, jų sąmoningai nori ir net dirbtinai stengias prisidaryt.
Man susidarė nuomonė, kurios jau tikrai abejoju, ar kas išmuš, kad absoliuti dauguma žmonių, išskyrus retas išimtis, prieš pradedant vaikus NEPAGALVOJA. Toks jausmas, kad tikisi, kad jis bus ten kažkoks gėris, gal net ir grožis. Bet kodėl, o kodėl kodėl kodėl toks jausmas, kad negeba bent jau racionaliai atsakingai pasvert, ar tas būsimas dvikojis, kuris gims, išvis norėtų būti gimęs. Taip, žinoti negali. Tai jeigu negali, ir negeba bent racionaliai pasverti + moterys juk turi nuojautas, kodėl rizikuoja tuo būsimu dvikoju? Tegu savu gyvenimu rizikuoja, ne svetimu. Maždaug, išperėjom, ir dabar privalai džiaugtis ir dar būt dėkingas.
Aš dėkinga už daugelį dalykų savo tėvams. Bet už šitą... Konkrečiu mano atveju net ir racionaliai logiškai mąstančiam žmogui nesiriša, kad mane reikėjo pasidirbt.
Pvz., vėl kišant tą savo tikėjimą, jau tikrai kažkada tą patį rašiau. Ok, jei noriu laikyt save tikinčia [gal per mažai tikiu, gal per daug kuo suabejoju, tą pripažįstu], tai gaunas dar blogiau.
Kadangi iš prigimties esu nuodėmingas žmogus, ir šventąja, kaip, tikriausiai, absoliuti dauguma dvikojų, panašu, kad netapsiu, tai dar ir po mirties amžinai būsiu pragare. Meh. Skaitosi, gero norėjo... Garantuoju, jie apie tai nepagalvojo. O, atrodo, pilno proto.
Teoriškai žinau, kad turėčiau tikėt, kad jei tėvai ir suklydo, Dievas neklysta. Ok. Jo planas apgalvotas. Tėvų, deja...
Šiaip visa šita mano paklodė bevertė, žinau. Man psichologė ūkiškai paaiškino, kad žmonės yra IR gyvūnai, ir jie linkę daugintis. Jiems kažkodėl atrodo, kad REIKIA pratęsti giminę. Kam ją tęsti, jie patys nežino, kaip supratau.
Mėja, ko liūdna?
Nu šakės, didesnio briedo apie tėvų kaltę dėl vaikų gimdymo dar neteko girdėti. Suprasčiau jei tėvai būtų buvę kokie bomžai.
Ryškūs šizofrenijos požymiai. Juk stogas tau pradėjo važiuoti dar iki tėvo netekties.
Juk plaukus roveisi dar iki to įvykio.
Žodžiu, linkiu tau gydytis, gydytis ir dar kartą gydytis.
Ne pas psichologę, o pas psichiatrą.
Viską tu aiškiai parašei ir jokių abejonių dėl tavęs man nėra.
Tu esi ligonė.
