Depresija

Pazistami jausmai, praėjau sita reikalą. Tuo metu,kai suvokiau, kaip tie tevai mane blogai auklėjo, ko nepadare, ka padare blogai, man buvo sokas, kiek as gi visko blogo patyriau, kaip mane traumavo, stai kodėl as dabar tokia „kitokia“, ir velnias, kaip man dabar gyventi. Atejo toks „bingo!” – tarsi atsakymas, kodėl man gyvenime kažkas nesiseka. Daug skaičiau knygų, ejau pas psichologą, lankiau grupe, kapsčiausi po tas klaidas, bet vis tiek priėjau aklaviete – kad tu klaidu niekaip neištrinsi ir nieko nesugrazinsi. Kad is mazo pikto vaiko suaugusiu brandziu žmogumi tampame tada, kai prisiimame atsakomybe uz savo gyvenimą. T.y. nustojame kažką kaltinti, kad mums nesiseka SIANDIEN, nes šiandien esame visiškai uz savo gyvenimą atsakingi patys. Kad tas amzinas kapstymasis po praeiti yra patogi priedanga negyventi šiandien. Bet turbūt iki sio suvokimo turim praeiti ir ta skausmo doze, tuos visus suvokimus, ir tada galima bus juos palikt praeityje.
Nežinau, kokio lygio tavo skausmas ir kokios praeities traumos, visu gali buti skirtingos, tik dalinuosi kas man padėjo.

Aš jau nieko nebekaltinu, praėjau tą etapą(irgi ilga terapija, individuali ir grupinė). Bet ką reiškia priimti atsakomybę už savo gyvenimą, gali paaiškinti plačiau? Priedanga negyventi šiandien? Tai kad šiandien gyvenam, ir ta šiandiena skausminga.

Ne fizini gyvenima turiu omeny, o emocini. Susikoncentravimas i praeiti, kaip man kazko nedave, mane skriaude, neismoke ka turejo ismokyt ir t.t. Isikimbame i tai, teisiname save pries save pacius ar kitus, kad nemokam nedarom to ir ano, nes va man praeityje buvo taip ir anaip. Realiai tai i niekur neveda, nes sustojame ties priezasciu radimu.
Ir nepriklausomai nuo to, ar musu vaikyste buvo traumuojanti, ar "normali", mes visi susiduriame su kliutimis, kurias arba mokomes iveikti, arba nesimokom slepdamiesi uz priezasciu.

Ne fizinį gyvenimą ir aš turiu omeny. O esmė ta, kad kaltini tu ar ne, niekas nesikeičia. Pavyzdžiui, man viskas prasidėjo nuo stipraus socialinio nerimo, depresija,manau, tik pasekmė, nes labai ilgai kankinausi neieškodama pagalbos. Jūs  įsivaizduojat, ką reiškia gyventi paniškai bijant žmonių? Dabar kasdien bendrauju su daugybe žmonių, padeda man tik vaistai. Nors man nuolat dreba rankos, turbūt lengvas nerimas visgi yra, ir klausimas, kodėl tau dreba rankos mane užmuša. O vat tu sakai, slepiamės už priežasčių. Nesąmonė, nuo savęs nepabėgsi, nuo tų traumų irgi.

Yra savipagalpa. yra savipagalba padedant specialistui.
Del baimiu. Yra kazkiek pagristos baimes (vandens ugnies, gyvunu) kas yra suprantama, nes tai relus pavojus.

Yra nepagristos baimes, sakysim zmoniu - cia gal jau psichiatrine problema, jei zmogus negali susitvarkyti pats ar su nedidele pagalba. Nes tai gali rodyti bendra neadekvatuma.

Pasakei, kaip iš dangaus dangaus nukritęs. Dauguma čia esančių ir gydosi pas psichiatrus.

Nebutinai tau asmeniskai tinka, tai ka rasau. Gal netgi netinka. Nes kaip suprantu nepaisant savo baimiu, (zmoniu) tu vistiek bendrauji, dirbi su zmonemis.
Ir is esmes turbut panasiai galvojam, nes rasai kad kaltinant niekas nesikeicia. Butent. Juk nepaisant to ar tu zinai savo panikos priezasti, vistiek turi su tuo gyventi ir/ar kovoti.

Kai lankai psichoterapiją, ieškoma priežasčių, dėl kurių kilo psichologinių sunkumų, ir kai atrandi, patikėk, kaip pyktis sukyla.Nes viskas galėjo būti kitaip, jei būtum priimtas, mylėtas ir t.t. Vien dėl to daugiau nebelankysiu terapijos, nebent kognityvinę. Nes viskas galėjo būti kitaip, jei būtum priimtas, mylėtas ir t.t.

Bet ne visi. Net yra nuomoniu, kad jei nesigydo tai ir neserga.
As net manau, kad psichiatrai ir sveika gali padaryti ligoniu, ypac medikamentu pagalba. Nepasitikiu as jais.

As galvoju, kad MB dalinai kalta del mano savijautos, o MB galvoja, kad as kaltas del jos. Tai i tema del praeities.... Na gerai, tevus pamirstam, ex pamirshtam, bet dabarties tai nepamirshi...

Vat jums gal ir padėtų psichologas.

Na atradai tas priezastis, bet ar jos turi daug itakos tavo sveikimui, tavo tvarkymuiai su siandienos problemom? Ar jeigu nezinotum, kodel tau blogai, bet gautum tuos pacius irankius, tvarkytumeisi taip pat? Ar bedu saltinio atradimas jau savaime yra gijimas?

Kas man padeda, tai vaistai. Jie nuslopina tą baisų nerimą. O jis vis išlenda, nepaisant ilgalaikės psichoterapijos.