Nekalbantis vyras

Sveiki visi, rašau nes man rūpi ir man tema aktuali, įdomu žinoti ar aš tokia viena?

Situacija tokia kad man labai labai sunku kai vyras nesidalina savo mintimis, jausmai, išgyvenimais.
Nepasako kas gerai ar kas blogai nebent labai lakoniškai, aš jaučiu, kad dėl to sunkiai mezgasi emocinis ryšis, myliu šį žmogų labai, noriu būti kartu, bet jaučiu tuštuma dėl jo va tokio nesidalinimo niekuom. Na, kad ir po sekso norisi girdėti buvo gera,(atsakymas jei pakalusiu,juk žinai kad man su tavimi visada gera, aha "žinau" skaitau mintys) po barnio pvz.; kad man skaudu dėl to ir ano, tas ir anas patiekalas buvo skanus/neskanus ir t.t ir pan. Kartais iki ašarų tiesiog tas toks nekalbėjimas priveda.. bandžiau kalbėtis atsakymas "ką nori kad tau pasakyčiau" ?(pasakyt ką noriu juk kalbetu?)) O jis pakartos? ) Vakar kalbant ką jaučiu kai nekalbam ir nesidalinam mintimis , susinervino nusisuko ir užmigo.( jaučiu galutinai užsidarau nuo jo po tokių reakcijų) Tas pats jokiu klausymu mano adresų, atrodo žmogui visai niekas neįdomu nei apie mane, nei apie mano jausmus ,ateiti ar praeiti žinoti.. žinau kad su laikų tas poreikis augs vis labiau ir "alkis" vis stiprės.. jis sako kad myli , ir maždaug ko dar nori ? na nžn dalinkites patirtimi
Jei kiltu klausymu dėl amžiaus mums po 30+

Keista, kai norima turet vyra ir dar kuris turetu emocini moters pasauli. Tokiu pasitaiko retai, bet sako kad kiekviena moneta turi dvi puses o lazda - du galus. Todel jei vyras bus kitoks, tai aisku sios problemos nebus, bet bus gal kitos, irgi nemalonios? Vyras su savo nejautrumu yra lyg stabilizatorius.

Manau moters pareiga rupintis emocine aplinka, duoti ir sukurti, net nieko per daug nesitikint atgal.
Jei jau norisi su vyru gyvent.

As gal netikslingai paaiskinau "problema" man nereikia kad jis isijaustu i moters pasauli ar butu emocionalus kaip as ir pan. bet kartais tikrai privaloma atverti siela ir pasidalinti kas joje. Kitaip kuom toks bendravimas skiriasi nuo draugu?

As su vyrais ir nemegstu bendrauti, nes jie 90 procentu uzsidare ir nelinke dalintis. Jei kas is pasalies rodys inciatyva, tai gali apkaltinti "lindimu i dusia". Tai jau geriau laikyti nuotoli.

Buna KARTAIS ir kitaip, bet tokia svente pasitaiko nedaznai ar specialiomis situacijomis, sakysim jei kas nutinka ir reikia pagalbos ar atsiduri kazkur uz 10 000 km nuo namu.


"bandžiau kalbėtis atsakymas "ką nori kad tau pasakyčiau""

Skaiciau vakar, viena moteris nusivylus rase tiesiog dienorasti, ko jai truksta, ko ji noretu bendravime, vyras lyg paskaite kelis kartus ir viskas labai pagerejo.

Nesuprantat, kas aplamai buti vyro kailyje, ugdoma savybes viska gniauzti savyje ir nepasiduoti, pasiekti tikslus.
Kaip neigiamas pavyzdys nurodomi visokie apsiseileje istizeliai, kurie tik inkscia. Todel kaip ir nera vyrams trecio varianto.

Neaisku kiek tame prigimtinio, o kiek isugdyto.
Su moterimis tokiu problemu nera. Nors jos skirtingos, bet visos vertina bent kito pastangas bendrauti, dalintis emocijomis, net jei pacios to nelabai sugeba.

Asmeniškai man emocinis ryšys būtinas.. nes dabar kažkokia tuštuma jaučiu.. pavargau spėlioti..galvoti..pati susigalvoti.. jei man tai būtu pakenčiama tikrai neieškočiau kitu nuomonės.. tiesiog tikrai skaudina kažkaip tokie dalykai..

As jus suprantu, man irgi butinas, bet man nereikia su vyru gyvent, ai problemu neturiu. O cia kaip problema spresti su vyrais.

Suradau jums ta moters komentara kuris pasirode naudingas:

"Kiekvienas vyras ir kiekviena moteris yra skirtingi,vienam reikia vieno ,kitam kito.Per savo gyvenima,supratau,kad neimanoma ikigalo suorati vyru poelgiu,tikiu,kad vyrai ta pati pasakytu apie moteris .Bet jei vyra myli,reikia stengtis kalbetis,kaip jautiesi,kai yra mazai demesio,kai negauni svelnumo ir t.t...Man buvo panasiai,vyras kiekviena diena nuo pat pazinties pradzuos sakydavo,kad myli,nori buti kartu visa gyvenima,bet staiga tyla,nei meiles zodziu,visada uzsiemes..Klausiau,kas atsitiko?kodel taip pasikeite,o jis tik atsako,nieko,viskas gerai..Pergalvojau..As mylejau ir myliu ta zmogu,bet nesu is tu ,kur visada apie tai kalbeciau,man atrode,kad jis tai turi jausti..jis nera tobulas,pasakydavau priekaistu,pastabu,bet man atrode,kad as tik gero noredama taip elgiausi,is meiles:),prisipazystu,kartais rodziau kaprizus,elgiausi,kaip maza mergaite,tikrai apgalvojus suprantu,kad ir vyrams sunku mus suprasti :)Viena diena sis zmogus staiga uzsidare savyje,jam nepatinka priekaistai,barniai,nemegsta kritikos...Jis pasikeite,bet i mano klausimus atsakinejo,nieko neatsitiko,viskas gerai..Labai pergyvenau,sakiau jam tai,bet jis tylejo ir viskas,atrodo negirdejo manes.,Tada paemiau sasiuvini ir rasiau daug,rasiau viska ka jauciau,kad ir mane jis ne taip suprato,kaip ji istikruju myliu,jis man labai reikalingas,kad abu galim kalnus nuversti..Ir zinote ,tas mano sasiuvinukas ,atvirumas padejo,jis vel mielesnis,svelnesnis,gal but dar anksti kalbeti,kad viskas jau gerai,bet zinau viena,jei abu noresim ,bus viskas gerai ir busim kartu..Pabandykite,jei negirdi,neklauso,parasykite,paskaitys, gal kitom akim i jus paziures..Sekmes"

Butina Delfi nuoroda del autoriniu teisiu:
Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/...

Lyg pati rašyčiau.. patiko..tik mes bendru vaiku neturim..ir seksas kadiena beveik.. bet aš bandau kalbėti.. ką jaučiu.. kaip jaučuosi.. galiausiai susinervina nusisuka ir miega.. bandžiau ir žaidimuką ale atsakom i tarkim 30klausymu vienas kitam ir pan.. nežinau.. išsikalbejimai su draugem nepakeičia to trūkumo širdyje.. turbut nelabai man pavyksta išreikšti tą ką noriu pasakyti..

Zefira, o tavo vyras toks nekalbus staiga patapo ar daugmaz visada toks buvo??? Jei toks patapo staiga, suprantu tavo nerima, as irgi susirupinciau, kas mano zmogui nutiko, kad taip pasikeite. Bet jei toks vyras buvo daugmaz visa laika, jei tai yra sakykim jo charakterio bruozas, tuomet tu savo vyro paprasciausiai nemyli Taip, taip, nemyli, nes myli savo pacios susikurta paveiksliuka, koks tas vyras turetu buti. Bet ne konkretu zmogu, ne toki koks jis yra is tiesu. Ka daryti? Pirma tai susitaikyti, kad suauge zmones is esmes nesikeicia. O tada du variantai: arba ieskot kito vyro, jei toks netinka, arba priimat savo vyra toki koks jis yra ir mokotes myleti is tikruju. Be iliuziju ir susikurtu idealaus vyro paveiksliuku Suprantu jus kaip moteris moteri, nes mes visos norim idealiu santykiu ir turim isankstini isivaizdavima kaip turi buti (per daug prisiziurim filmu ir prisiskaitom meiles romanu). Perlipkit per save ir iseikit is to isitikinimo "zinau, kaip turi buti". Galbut ryta po meiles nakties vyro jums atnesta kava i lova yra jo budas pasakyti, kad man buvo gera, o po vakarienes suplauti indai reiskia "mieloji, buvo skanu"??? Cia tik pavyzdziai, bet stebekite savo vyra, kiekvienas zmogus turi savo meiles kalba Ir gal tas jusu rysys, nors ir nebus issakytas garsiai ir ivardintas zodziais, bus labai gilus ir tvirtas, nes ismoksit vienas kita jausti ir suprasti is veiksmu, zvilgsnio, sypsenos ? Pagalvokit

Pažįstu tokį žmogų. Žmona negebėjo jo pakeisti, kad ir kiek stengtųsi. Jis toks ir viskas.
Žinoma, būna tokių, kurie keičiasi, atsiveria po truputį. Jūsų situaicjoje matau tik ultimatumą, nes su 30+ jūs nebeturite tiek daug laiko. Parašykite jam laišką, išaiškinkite laiške ko jūs norite, ko jums reikia ir paklauskite ar jis bandys to jums suteikti ar bent mėgins? Jei net nesupras, nesistengs kažkaip prieiti, prabilti, pasiaiškinti, tai viskas, kitokio jo ir nepamatysite. Tada jums spręsti ar kankintis, ar skirtis.

Labai gerai supratot apie ka as.. as kalbejau..daug.. atsakymas "ka nori kad pasakyciau? Nesuprantu"tai yra beprotiskai sunku..kai tarkim isbandai nauju dalyku bet kur.. emocijos verda per virsu wow norisi dalintis.. o cia pfff tyla lyg niekur nieko.. jau nekalbu apie nekalbejima visko ..

Mano diedas panašus. Atrodo, kad jis robotas be jausmų, emocijų, visada vienoda veido išraiška, nei pasidžiaugs kuo, nei supyks, nei pvz vaikų pagirs, toks jausmas, kad viskam abejingas, o papriekauštavus- tyli, arba- "nežinau, ką pasakyti". Jūs jo nepakeisit, aš jau nebekreipiu dėmesio

Kaip pati del to jauciates? Ar iki tol kol nustojot kreit demeso ka jautet?