
Nu ir nafig. Ai, mums būdinga save graužti - blogai padariau tą, blogai aną. Aš irgi kai pagalvoju, ką galėjau anksčiau padaryt kitaip, jei BŪČIAU ŽINOJUS - netgi ne tik slaugoj, bet kad ir vaikų priežiūroj, moksluose, karjeroj, daug kur. Nu bet nežinojau. Netyčia nežinojau, ne iš piktos valios.
Norint išvis galima save apkaltint belekuom. Pvz. vaikas vienas kur eidamas pargriuvo ir užsigavo. Kodėl pargriuvo? Paslydo. O batus tai aš pirkau. negerus, gal jie per slidūs. gal nepamatė ledo, akinius irgi aš perku, gal nesužiūrėjau. Išvis - kodėl paleidau, kodėl nenuvežiau. Kodėl išvis pagimdžiau, būtų nepagimdytas, būtų sau saugiai pas Dievulį ant debesėlio, nei traumų, nei blogų pažymių, nei nieko, saugu, spakaina.
O taip tai aš manau, kad atsitinka kaip atsitinka, na nuslydo nuo vežimėlio, na nelaimė. Gerai, nesužiūrėjot, bet iš tikro, tai jums čia daugiau bėdos, negu pačiai mamai, taigi pati ir atkentėjot po polnoj programie. Jei jau žmogus yra keliamas ant vežimėlio, jis jau ar šiaip, ar taip sveikata nespindi ir gyvenimo šikna, tai yra, saulėlydis kažkur horizonte tabaluojasi. O tada jau visi atsitikimai yra suplanuoti, ir niekas niekur nekrinta, jei nėra suplanuota iš viršaus. Būkim, škia, žmonės katalikai. manai, ta pati mama laiko, kad čia jūs kalta, kad nepakeliat kaip skruzdėlė, dvigubai už save sunkesnio svorio?
Psio, reikia kūdintis. Kūdinimasis ilgai trunka, gal iki senatvės ir paplonėsiu, visi mane galės vartyti maloniai labai. Arba bendrai gal ne, reikia storėti, numirti nuo infarkto, ir tada visiems bus malonumas grynas
