Lietuvių nemandagumas

As kazkada maciau toki tyrima apie zmogaus kuno kalbos, veido israisku poveiki emocijomis. Yra akivaizdu, kad jautiesi laimingas - sypsaisi. Buvo pastebeta, kad yra ir atvirkstinis rysys - musu kuno kalba, veido israiskos daro itakos emocijoms. Paprastai kalbant, sypsantis net ir "dirbtinai", siek tiek paveluotai ateina teigiamos emocijos.

Tai gal nera taip blogai tos "amerikietiskos" sypsenos gatvese?

O jeigu jau lyginant lietuvius su uzsienieciais, tai viena karta po ilgo nebuvimo Lietuvoje pirmas lietuvis su kuriuo susiduriau buvo autobuso vairuotojas, kuris niekaip negalejo rasti mano vardo keleiviu sarase. As jam padejau - parodziau kur. Atreze "As ir pats zinau". Zinokite, po metu kasdieninio "Laba diena, aciu, viso gero, gero vakaro, geros dienos, aciu dar karta" is pardaveju, padaveju ir t.t. toks lietuvio elgesys atrode nerealiai chamiskas.

Maslow poreikių piramidė jokiu būdu nėra primityvi. Labai gerai, kad ją paminėjote. Tikriausiai sutiksite, kad Lietuvoje labai aukštai iškeliama šeima, kad ir kokį apibrėžimą ji beturėtų. Taip pat aktualios draugystės ir artimi ryšiai su žmonėmis, žmogaus poreikis yra būti kažko tai dalimu, sieti save su kitais žmonėmis - ar gyvai, ar internetu. Dėl to ir sėdime čia diskutuodamos. Taip, yra žmonių gyvenančių labai varganai, nuskurdusiu ir nemažai geriančių (pinigų tam visada yra). NB nesakau, kad skurdžiai yra alkoholikai. Puikiai suprantu tuos, kurie neturi šeimos, draugų, gyvena vieni ir vos galą su galu suduria, jokiu būdų nekaltinčiau jų dėl bandymo išgyventi bei energijos ir noro neturėjimo pastebėti kitus. Kaip manote koks procentas Lietuvos gyventojų yra tokioje padėtyje?
Paimkime miestą, nesigilinkime į uždirbamus atlyginimus ir gyvenimą nuo algos iki algos, bet paimkime bendrą vaizdą. Jei jau žiūrėtume į Maslow poreikių piramidę pamatysime, kad dauguma žmonių yra stadijoje, kurioje yra apsupti kitų žmonių - šeima, draugai, pažįstami, t.t.. Kita stadija PAGARBA. Į tai įeina ne tik pagarba kitiems, bet ir pačiam sau. Taip išeina, kad jei žmogus nesugeba gerbti kitų (nebūtinai svetimų, bet ir pažįstamų ar bendradarbių), tai jis negerbia ir pats savęs... Netikiu, kad to visiškai nėra, pagarba egzistuoja, bet pasirinktinai kam ir kada patogu. Tame ir iškyla klausimas.



Mano reakcija yra nuostaba, iki įsižeidimo labai toli. Neslėpsiu, kad pykdina neatsargūs ir nekantrūs vairuotojai, nes keliuose esame visi lengvai pažeidžiami (fizine prasme). Jums galbūt yra tai smulkmena, man pagarba yra vertybė, taigi čia ir išsiskiriam. Situacijų neieškau ir kiekvieno žmogaus neanalizuoju, tačiau negaliu nepastebėti, nes pastabumas yra didelė mano darbo dalis.

Vis nesuprantu, kodėl vis krypstame prie plastikinių šypsenų ir dirbtinio meilikavimosi? Neneigsiu, kad yra tokių variantų, šypsotis visų neprašau ir to tikrai nesitikiu, šypsena nėra pagrindinis dalykas visame šitame klausime.



Kad nepagarba yra nacionalinis Lietuvos kultūros bruožas tikrai nemanau, tokią išvada padariau iš tamstos pasisakymo, kad kultūriniai skirtumai yra sveikintini, kuris man pasirodė kaip užuomina.. taip, visiškai sutinku, kad tai yra vidinės brandos ir pasirinkimo klausimas.
Užsienyje VISI nėra mandagūs ir laimingi, tikrai ne, kaip ir drebulyne ne vien tik drebulės auga, bet ir kiti medžiai, tačiau bendras vaizdas susidaro drebulyno. Taigi ir diskutuojame šį klausimą bendru mąstu.



Kodėl kažkam atsiprašius jums užmynus ant pėdos iškart tas atsiprašymas pavirsta nenuoširdžiu? Taip, jei kažkas tyčia mina siekdamas sukelti kitam skausmą, ir paskui atsiprašo - tai nenuoširdu, bet jei tai įvyksta netyčia ir žmogus atsiprašo? Paimkime du variantus - jums žmogus netyčia užmina kabluku and basute užmautos pėdos:

1. Žmogus atsiprašo
2. Žmogus jus ignoruoja ir tiesiog sau nueina tylėdamas

Galiu lažintis, kad pirmuoju variantu jums pyktis tikrai nesukils, bet antruoju tiesiog užvirs kraujas.

Nežinau, kaip Jūsų Lietuvoje, bet maniškėje absoliuti dauguma gražūs medžiai ir tik vienas kitas nususęs krūmokšnis. Todėl man bendras vaizdas labai normalus ir akies nerėžiantis. Gal todėl ir nesusišnekam, nes aš realiai nematau to blogio tiek, kiek matote Jūs.

Į Naujininkus jus, tada pakalbėkit

Praktiškai kiekvienas didelis miestas turi rajonų, į kuriuos rekomenduojama kojos nekelti. Ir Naujininkai būtų ramybės oazė palyginus su kai kuriais jų.

Esu tuose Naujininkuose ne kartą buvusi ir niekas manęs neapspjaudė, neapstumdė, kojų nenumindė. Nesakau, kad ten nėra problemų ar nemandagių žmonių, bet tikrai nėra taip, kad kojos ten įkelt negali.

100% pritariu

* jeigu vertinant vien statistiškai - apie trečdalis Lietuvos gyventojų yra pensininkai, neįgalieji ir bedarbiai. „Sodros“ duomenimis (2015 m.), Lietuvoje minimalią algą arba mažiau gavo apie 400 tūkst. dirbančiųjų. Galim pridėti, kad yra šešėlinė ekonomika ir dalis šitų gyventojų gyvena geriau, nei statistiškai atrodo, bet atmetus tai, kad jie gyvena nuolatiniam strese dėl tos pačios šešėlinės savo pusės, bus tas pats prie to paties. Dar pridėkime tuos, kurie uždirba gerai, bet yra taip pavargę, kad jų prioritetai pirmoje eilėje - išsimiegoti, o po to galvoti, kaip kitiems pagarbą rodyti. Kiek pastarųjų yra - nežinau, bet jų - daug. Grubiai čia. Tai daug ar mažai čia gautųsi?


**, *** pagarba egzistuoja, tik, tarkim, kas man yra pagarba per mano suvokimo prizmę, yra ne būtinai tas pats kas Onutei, Petriukui ar Antanui. Ką reiškia ta pagarba - kas ten turi būti, kad jau pasijaustumėt pagerbta Lietuvoje ir ko trūksta? Rašėt, kad šypsenų - dabar paneigėt, ne šypsenų. Tai ko konkrečiai? Apie vairavimą suopračio neturiu - į vyro ir sūnaus reikalus nesikišu, tai negaliu nei pritarti, nei paneigti. O visa kita išsiverčiau - nesisveikina, nedėkoja, nekreipia dėmesio. Galiu be to gyventi ilgai ir laimingai. Nesijaučiu negerbiama.

****Lažybas praloštumėt. Jeigu man tuo metu smarkiai skaudės, o pasekmės bus tikrai tokios, kad man skaudėtų, geriau būtų, kad ta žmogysta įkyriai neatsiprašinėtų, nei atsiprašinėtų, nes tikrai neišvaidinčiau meilaus atsakymo. Turėjau čia neseniai problemą su anglu - prasikalto, pripažino, atsiprašė, pasakiau, kad viskas gerai, viskas ok, nieko tokio. Po to dar 4 dienas atsiprašinėjo (laiškais) - tada patikėkit, jau tikrai pyktis užvirė - laiškai ilgi, emocionalūs, seilės, teisinimaisi, o man gaišt laiką ir svetima kalba atrašinėt į tuos paistalus. Santykiai pirkėjo ir pardavėjo. Pasiųst negalėjau. Teko iškęsti. Bet tai buvo tokia kančia, kad aš būčiau daug mažiau pykus, net jeigu iš viso nebūtų ne "sorry" išstenėjęs - jie mane tiesiog trukdė ir erzino nuolat mindamas ant nuospaudos, primindamas tą nemalonų įvykį, versdamas galvoti, kaip čia man dabar jam mandagiai atsakyti, žodžiu, tame gyventi ir neleisti iš to išeiti.

Oii kaip čia gerai ir taikliai Būtent man tas 'sorry' ir atsakovo 'no problem' yra toks nenuoširdus, bet labai geras dalykas. Ir nekalbi paskui, kad va mindžioja ir neatsiprašo, stumdosi ir akių nepakelia. Taip prasideda nepasitenkinimai visų. O čia numetei tą 'sorry' ir viskas tvarkoj

Tiesą sakant nelabai supratau ką norėjot tuo pasakyti su šešėline ekonomika... lyg ir klausiau kiek žmonių Lietuvoje yra visiškai vienišų, kurie tik apie maistą ir miegą galvoja ir nei šeimos, nei draugų rato neturi. Nebelabai susišnekam mes čia


Galbūt jūs ir esate teisi - pagarbą suvokiame skirtingai. Man asmeniškai tai yra paprastas, didelių pastangų nereikalaujantis atsiliepimas į kitus žmones. Man tai nėra kažkieno iškėlimas, bet tiesiog atsižvelgimas ir dėmesingumas kito jausmams, poreikiams ir teisėms. Galbūt kitam tai yra kažkieno kėlimas and pjedestalo, nežinau. Šypsenų klausimo pradžioje nekėliau, jis iškilo tarp kitų diskutuojančiuoju šioje temoje, galime pasižiūrėti.

Atsakymus į klausimus kuriuos iškėliau gavau su kaupu, viskas tvarkoj.



Kodėl iškart įkyriai? Kaip matau vienas žodis "atsiprašau" jus taip erzina, kad geriau žmogus geriau patylėjęs sau ir nueitų. Tas pats kas automobiliu partrenkus žmogų nuvažiuot to nepripažinus. Juk ne kelmai esame.

Nežinau kas tarp jūsų ir jūsų anglo pirkėjo nutiko, tačiau matomai žmogus labai blogai dėl kažko jautėsi ir jaudinosi dėl sukelto nemalonumo jums. Jūs jam rūpėjote kaip žmogus su jausmais, galbūt negalėjo nusiramint ir negavo raminančio atsakymo. Taip, jūs jaučiatės kad jums buvo iššvaistytas laikas ir likote suerzinta, kaip išsiaiškinome per daug nepagalvojus ką tam žmogui tai gali reikšti. Žinoma tai tik mano spėjimas, pripažįstu, kad nieko aš nežinau ką jis padarė ir ką rašė, gali būti visai kitos priežastys, kas ten gali žinoti..

Dažni anglai ištikrųjų perdeda. Šneku iš patirties, gyvenau UK 5 metus. Teko ne vieną kartą susidurti tiek darbe, tiek parduotuvėje ar dar kur su tokiais žmonėmis kurie atsiprašynėja iki negalėjimo. Vieną, nu du kartus - ok. Poto pradeda erzint.
Kartą pamenu parduotuvėje žmogus vos prielietė mane su vežimėliu, o jau atsiprašinėjo... tarytum didžiausiu greičiu įsirėžęs būtų. Nueinu į šalį, vaikštau sau prekes toliau žiūrinėju. Netyčia vėl susitikom, o tas vėl kaip ėmė atsiprašynėt Išėjau pasakius, kad viskas ok. Poto, lyg tyčia už manęs dar ir kasoj atsistojo. Vėl praūžė visą galvą savo atsiprašynėjimais. Tokiu atveju, net ir stipriau trinktelėjęs geriau būtų patylėjęs ir susiraukęs nueitų, nei atsiprašinėtų kaip tas.

Jau net nešneku apie anglų dirbtinį "are you okay?" arba "how are you?". Bet prie to pripranti ir kaip koks robotas kaskart atsakai "im good, thanks, what about you?"

O mane glumina pastovus poreikis dergtis is lietuviu, noras prikisti zmogiskas ydas isskirtinai lietuviams. As manau temos pavadinimas daugiau pasako apie pati autoriu, nei apie lietuviu nemandaguma, nes butu zymiai mandagiau, ir ne taip chamiskai atordytu, jei tema butu pavadinta "Zmoniu nemandagumas".

Oj ne, žmogus, kuris keturias dienas kalba apie save tikrai nesirūpina kito žmogaus jausmais. Jis rūpinasi savaisiais. Ir tik jais. Trukdyti su savo nuoskaudomis kitą žmogų kelias dienas iš eilės yra nepagarba kito žmogaus laikui. Ir nieko daugiau.

Tai palaukit. Jei aš užminu kitam ant kojos ir tada vaikštau pusdienį iš paskos atsiprašinėdama - tai yra pagarba? Rimtai? Ir tas kitas žmogus turėtų džiaugtis mano kompanija, o jei nesidžiaugia, tai tada jis "nepagalvoja, ką tai man galėtų reikšti"?? O aš tai neturiu pagalvot, kad galbūt mano kompanija jam nereikalinga ir aš jam trukdau? Nu jau ne. Atsiprašei - ir laisvas. Kitu atveju tai susireikšminimas, kuris su pagarba neturi nieko bendro.