Labos,
aš vis dar ne itin skaiti.
Nors... tikrai patiko netyčia nugriebtas Marc Levy "Šešėlių vagis" (Le voleur des ombres). Graži žmogiška istorija, nepretenzinga, šilta, su mažiukais stebukliukais, tokiais kasdieniškai puikiais. Ypač pirmoji dalis su vaiko pasauliu ir jo matymu.
Dar visai tiko Lars Kepler "Hipnotizuotojas" - viskas kaip reikia, kai norisi detektyvo.
Po prieš kokius 12 metų buvusio nesėkmingo bandymo susidraugauti su Murakamiu (avimi), visai džiugiai susiskaitė "Mylimoji Sputnik". Gal susidraugausim
Oi, dar tikrai patiko Doerr "Neregimoj šviesa". Nepaisant truputuką popsiškos siužeto struktūros,viskas labai dailu, gražūs charakteriai, gražūs aprašymai (visko - savijautų, norų, įspūdžių, žmonių, daiktų) ir prasibrauna giliai, pabaigoje net paverkiau 
Simboliškai kažkaip vakar baigiau klausyti Saramago "Evangeliją pagal Jėzų Kristų". Nežinau, ką pasakyti. Kaip interpretacija - smalsu. Kaip kūrinys - parašyta sąžiningai, neskubant, su gražia ironija, bet kažkokių gilių stygų neužkliudė. Lyg ir patiko. Bet manęs netenkina "lyg ir"
užskaitau kaip"likbiezą".
Dabar žiautaroju Yalom " Gydymą Šopenhaeuriu" - užbaigsiu, bet ne dėl siužeto, kuris joks ne ypatingas . Nors, įžvalgų kažkokių šviežių irgi dar neradau.
Todėl irgi noriu kažko stebuklingo 