Sapniuk, kaip aš tau pritariu, kad sunkūs tie išsiskyrimai. Nuo vaikystės jau kokia skysta esu išsiskiriant, net gėda būna, verkiu net tada, kai visai netinka verkti. Savo darbo pradžioje važinėdavau į komandiruotes į Lietuvos rajonų centrus. Dėl mano tikrintojos funkcijų niekas manęs ten nelaukdavo, o aš po 3-4 savaičių prisirišdavau prie kolektyvo ir man buvo sunku skirtis. Ką jau kalbėti, kai tenka ilgesniam išsiskirti su artimaisiais, man kiekvieną kartą būna kaip toje dainoje:
Viešpatie, kaip man iškęsti išsiskyrimą su tavimi. Gerai, kad paverki kelias dienas ir apsipranti, juk po išsiskyrimų būna susitikimai.
Merii, kodėl tokie lakoniški pasisakymai? Parašyk, prašau, daugiau, taip ilgai nerašei.
Pas mane nuo ryto agurkų, patisonų, pomidorų, cukinijos apkepo, baklažanų pjaustymo (šiuos gal vyras ant grotelių iškeps), maratonas.








