Cha ,buvo laikai ir į Rusiją važiavome degtinės su žiguliuku,kai deficitas buvo.
Atsedėjau porą valandų namų darbus dirbdama anglų.

Labas rytas
Ach mamos, mamos, ar blogai ar gerai jų vaikai gyvena vistiek norisi paremti, palepinti vaikus. Aš kai pas tėtį nuvažiuoju beveik visada klausia ar mums pinigų užtenką ar nereikia paskolinti (negražinamai
)
Užsienyje ir aš dirbau, pora kartų bandžiau, bet per daug prisirišusi prie Lietuvos. Gal, kad viena buvau neištvėriau, o gal jau toks mano būdas. O keisčiausia yra,kad pykstu ant tų kurie užsienyje, keikia lietuvius, bet juk turiu pražystamų žmonių kalbu su jais ypač jaunimu, diskutuojam apie mokesčius, lyginam gyvenimus Lietuvoje ir užsienyje ir net nejauti jokio pykčio, bet jie ir ne žemina, nepuola užjausti kokie mes vargšai. Kai gyveni šeimomis yra kitaip. Ir kas keisčiausia, kad šitie jauni žmonės apie mokesčius mąsto kitaip, jie net neturi minties, kad jos reiktų slėpti. O gal tik mano draugų tokie vaikai?
Lietuvoje yra darbų tik kai Meri rašo kai tau jau netoli 60 sunku eiti dirbti į statybas, net ir pardavėja nenoriu, negalėčiau visą dieną išsėdėti, o be to dar migrena, nugaros skausmai. dar bandau ieškoti darbo, bet daugiau žiemą. Kai yra savas ūkis prasimaitini beveik nieko nepirkdamas. Poreikius sumažinau pagal galimybes (tik svajonių niekaip neišeina sumažinti) Tačiau keliesi kada nori, dirbi irgi kada nuotaikos ar sveikatos turi, niekas nestovi už nugaros. Norėčiau versliuką kokį namuose turėti, siūti ką nors.