QUOTE(Iš Kaimo @ 2020 12 17, 19:52)
Lyžuka, kai kartais užplūsta sentimentai ir pabandome su tėtuku pasidalinti prisiminimais jaunikliams girdint, pakyla baisus riksmas " Aha, mums tai nieko negalima...O ką patys dirbote..."
Čia dalinamės tik švelniausiais ir nekaltais prisiminimais.
Jeigu vaikai sužinotų visus mūsų nuotykius , greičiausiai išsižadėtų mūsų.
Kokia ten arklio vagystė, tyčinis gaisro sukėlimas ar žmonių gąsdinimas iki komos , bėgimai nuo milicijos...Žuvų gaudynės su elektros srove..
Kai peržvelgiu savo audringą vaikystę- jaunystę - nu nematyt man dangaus.
Augau viena merga 6 sulaukėjusių pusbrolių ir dar jų pusbrolių apsuptyje. Tai buvo negailestinga, viską siaubianti orda. Čingischano kariuomenė su mumis lyginant būtų tik smulkūs niekšeliai.
QUOTE(Iš Kaimo @ 2020 12 18, 15:38)
Ai, žemkės nuotykius reikėtų atskira knyga išleisti. Va ten tai pagyvenome...
Net pati stebiuosi, kaip likau neišprievartauta ar nenusmaugta. Visi grupiokai velnio nešti ir pamesti. Buvo viena , kilusi iš gerbiamų inteligentų šeimos. Bet staigiai perauklėjome , aju po poros mėnesių nesi[piktindama galėjo gerti degtinę tiesiai iš bidono.
Tas bidonas - tai kad būtų kiečiau. Išvežė mus pirmame kurse į talkas rudenines. Kaimas nutolęs nuo civilizacijos per kelis šviesmečius. Gavome gyventi trijų kambarių bute 27 galvos su kūnais. Na, pirmakursiai, tai dar liauni , ploni. Lovų nebuvo, atvežė visiems čiužinių. Mūsų merginų kambaryje miegojome 9 , čiužiniai iki pat durų. Jeigu kam reikia į tualetą, prie durų gulinti turi keltis ir susivynioti savo čiužinuką. Valgyti turėjome gamintis patys. Taigi . Kaimas vadinosi gražiu Degutinės vardu. Mes jį pervadinome Degtine. Pirmininkas parodė kur gyventi, atvežė kiaulioką paskerstą ir bidoną pieno. Kitą maistą turėjome imti vietinėje parduotuvėje kreditan. Išsiruošėme į tą vietinį supermarketą, susirinkome krepšius maisto, bernai prigriebė dar 3 dėžes degtinės. Pardavėja pasimetusi klausia " O tai degtinę irgi rašyti ėėėė į tą sąsiuvinį ?" Rašykite, rašykite - draugiškai pamaknojome galvomis. Tada iškilminga procesija patraukėme į tą savo butą. priekyje trys poros bernų neša degtinę, mes iš paskos aliejų ir batonus. Parvarome. Ajoma jooo. Taigi pagal posakį "Degtinė be alaus - pinigai vėjais..." Nusprendėme, jeigu pardavėja paskambino pirmininkui ir mums užblokavo degtinės kreditą, gal reikia grynųjų. O iš kur gi jie pas studentą ? Kadangi pienas jau buvo išgertas, į tuščią bidoną supilstėme degtinę ir bernus pasiuntėme tuščius kailiukus iškeisti į alų.
Kokie veiksmai vyko paskui, net neapsiimu pasakoti. Dar perskaitys kas nereikia ir pagarsins jaunystės paklydimus. O tai dabar tie bernai dailiai kostiumuoti ir pareigos ...
panasiai ir mes "talkindavom" kaime.Is ten patys idomiausi nuotykiai ir prtisiminimai.