Kai buvome maži, dažnai pasvajodavome, kuo norime tapti užauge, kaip mano atvėju - direktore
Tai kuo gi jūs tapote, ar link ko einate?
Aš dabar esu medicinos studente ir mokausi italų kalbos.
kai visai maža buvau, svajojau tapti mokytoja Na o vėliau norėjau dirbti su dokumentais (dirbti "ofisinį" darbą). Taip ir yra dabar: esu "ofisinė mergaitė" 
Na o vėliau norėjau dirbti su dokumentais (dirbti "ofisinį" darbą). Taip ir yra dabar: esu "ofisinė mergaitė"
Visada norėjau gerai gyventi, finansine ir šeimos prasme, kad būtų normalus, geras, mylintis, darbštus, doras vyras, pirmas ir paskutinis, kad būtų sveiki vaikai (iš pirmos ir vienintelės santuokos), normali šeima, kertinis dalykas ir visko pamatas. Tai buvo mano tikslas, svajonė. Svajojau, kad kai turėsiu šeimą, niekada negalvosiu apie tai, kiek reikia duoti meilės, ar padoru rodyti meilę, apkabinti, myluoti, bučiuoti savo vaikus, kad jie jaustųsi mylimi. Be to, svajojau niekada nesukti galvos dėl to, kaip reikėtų per vargus išlaikyti vaikus, galvoti apie tai, kaip nupirkti jiems naujus batukus ar kokį maistą galėčiau pirkti. Gyvenime vargas, badas ir skurdas prilygo nelaimei, katastrofai. Kai stumdžiausi viešąjame transporte ir vis nusilauždavau nagus atidarinėdama mikriukų duris, svajojau, kaip vairuosiu automobilį ir būsiu nepriklausoma nuo to, kad važiuosiu kur norėsiu, automobilis buvo labai didelė svajonė ir išsigelbėjimas. Apie save kaip asmenį galvojau mažiausiai, nes už mane buvo pagalvota, o kaip paaiškėjo, kiek ne ton pusėn. Todėl buvau nuo pat pradžių suklaidinta, suvelta ir pasiklydusi avelė, nežinanti savo kelio, besiblaškanti klystkeliuose ir kryžkelėse.
Čia šiek tiek ne į temą, bet apie visokias ateities svajones, jaunystėje
Čia šiek tiek ne į temą, bet apie visokias ateities svajones, jaunystėje
QUOTE(Subjektyvi @ 2014 02 11, 08:37)
Kai stumdžiausi viešąjame transporte ir vis nusilauždavau nagus atidarinėdama mikriukų duris, svajojau, kaip vairuosiu automobilį ir būsiu nepriklausoma nuo to, kad važiuosiu kur norėsiu, automobilis buvo labai didelė svajonė ir išsigelbėjimas. Apie save kaip asmenį
postas prasidejo visai rimtu tonu, bet sita eilute...aip is Cosmo zurnalu, nu taip fyyfiskai nuskambejo...taigi, nagus galima nusilauzti ir savo uzstrigusias dzipo atidarinejant
nereikia puse metro nagu, nebus nusilauzimu...as nepiktai, bet taip nuskambejo 
He, kokia tema O aš niekada nenorėjau kažkuo konkrečiai būti, aš vertinau laisvę, pramogas, meniškas sielas ir linksmybes Buvau tingi, visokie darbai man atrodė kančių kančia. Bet kadangi amžinai jaunas ir nerūpestingas nebūsi, tai aš suaugau ir suaugau žaibiškai sparčiai ir įgyjau tokią verslingą sielą, kad pačiai keista 
Dabar dėl savo gerovės ir ant galvos stoviu ir skaičiuoju, skaičiuoju, džiaugiuos, planuoju Kaip galėjau nedirbti visai ir laiką švaistyti, taip galiu dabar dirbti paromis ir yra tik pora sąlygų - atlygis už tai ir mėgstamas darbas
Ak tas žmogus, žmogutis - neišmatuojama, nenuspėjama jo esybė
O aš niekada nenorėjau kažkuo konkrečiai būti, aš vertinau laisvę, pramogas, meniškas sielas ir linksmybes Buvau tingi, visokie darbai man atrodė kančių kančia. Bet kadangi amžinai jaunas ir nerūpestingas nebūsi, tai aš suaugau ir suaugau žaibiškai sparčiai ir įgyjau tokią verslingą sielą, kad pačiai keista Dabar dėl savo gerovės ir ant galvos stoviu ir skaičiuoju, skaičiuoju, džiaugiuos, planuoju Kaip galėjau nedirbti visai ir laiką švaistyti, taip galiu dabar dirbti paromis ir yra tik pora sąlygų - atlygis už tai ir mėgstamas darbas Ak tas žmogus, žmogutis - neišmatuojama, nenuspėjama jo esybė
Nes tu skaitai fyfiškai, o tuo metu važinėjo tokie specifiniai mikriukai, su labai tvirtom rankenom, ir kai netikėtai pataikydama ant tokių, darydama duris nusilauži kelis nagus iki mėsų, kaip kankinimo kambaryje, toks skausmas, kad negaliu apsakyti, tai fyfiškumas šimtas penktoje vietoje. Kas pamena, tas žino, kad su fyfiškumu neturi nieko bendro.
QUOTE(Subjektyvi @ 2014 02 11, 10:37)
Visada norėjau gerai gyventi, finansine ir šeimos prasme, kad būtų normalus, geras, mylintis, darbštus, doras vyras, pirmas ir paskutinis, kad būtų sveiki vaikai (iš pirmos ir vienintelės santuokos), normali šeima, kertinis dalykas ir visko pamatas. Tai buvo mano tikslas, svajonė. Svajojau, kad kai turėsiu šeimą, niekada negalvosiu apie tai, kiek reikia duoti meilės, ar padoru rodyti meilę, apkabinti, myluoti, bučiuoti savo vaikus, kad jie jaustųsi mylimi. Be to, svajojau niekada nesukti galvos dėl to, kaip reikėtų per vargus išlaikyti vaikus, galvoti apie tai, kaip nupirkti jiems naujus batukus ar kokį maistą galėčiau pirkti. Gyvenime vargas, badas ir skurdas prilygo nelaimei, katastrofai. Kai stumdžiausi viešąjame transporte ir vis nusilauždavau nagus atidarinėdama mikriukų duris, svajojau, kaip vairuosiu automobilį ir būsiu nepriklausoma nuo to, kad važiuosiu kur norėsiu, automobilis buvo labai didelė svajonė ir išsigelbėjimas. Apie save kaip asmenį galvojau mažiausiai, nes už mane buvo pagalvota, o kaip paaiškėjo, kiek ne ton pusėn. Todėl buvau nuo pat pradžių suklaidinta, suvelta ir pasiklydusi avelė, nežinanti savo kelio, besiblaškanti klystkeliuose ir kryžkelėse.
Čia šiek tiek ne į temą, bet apie visokias ateities svajones, jaunystėje
Čia šiek tiek ne į temą, bet apie visokias ateities svajones, jaunystėje
Ar issipilde svajones? Na automobili nors vairuojat?
Papildyta:
Vaikysteje svajojau buti med. sesele, po 9 kl. nunesiau dokumentus, direktore patare ateiti po 12kl. trp pasitempus biologija. Po 12-os jau nebenorejau buti sesele, gyvenimas pakrypo visai kita linkme.
Dabar (jei sugrazinti jaunyste), labai, labai noreciau buti studijuoti medicina ir tapti gydytoja.
oi, monteverte...kaip pazistama...bet pasidalink, kaip meniskam zmogui islikti su pinigais? rasytojui, iliustratoriui pvz...ar tas verslas visus aplanko? kodel ne visus? nebuna nieko graudziau kaip menininkas priverstas dirbti ofisi nemegstama darba... 
o siaip nesigailiu, kad visa gyvenima, jaunyste atidaviau misijoms - visur, Lietuvoje ir kazkiek uzsienyje. 13m, radau knygute apie Motinos Tereses vienuolyna ir uzsimaniau ten vaziuoti, dirbti, satyti namus vargsams...zodziu, toks egzotinis gyvenimas...as - misioniere ten, kur karsta....manes nieks netramdys, nevarzys ritmu: darbas-namai-baras savaitgaliais. taip neivyko, bet as galvojau: nu tai negi as verksiu Indijos, Lietuva gi - mazoji Indija, cia pilna ko veikti...ir tikrai radau ka veikti...gyvenau netradiciskai ir nenuobodziai, ne del savo lovio ir gerbuvio kurimo...uztat nebuvo net ir su vaikais, jokiu depresiju, lipimu sienomis, is tustumos, neturejimo ka veikti...
VYRO IRGI norejau arba misionieriaus, arba visia ne - nes kas galetu pakelti toki gyvenimo buda... radau vyra, kuriam patiko viska daryti, na ir isgyvenom puikius seserius metus (devynerius oficialiai), bent tiek...po to neatlaikem kriziu, iki dabar bendraujam normaliai...taigi, nesu tik vienuole, turejau visokios patirties...
tik milijonu, aisku, dar nera...
o siaip nesigailiu, kad visa gyvenima, jaunyste atidaviau misijoms - visur, Lietuvoje ir kazkiek uzsienyje. 13m, radau knygute apie Motinos Tereses vienuolyna ir uzsimaniau ten vaziuoti, dirbti, satyti namus vargsams...zodziu, toks egzotinis gyvenimas...as - misioniere ten, kur karsta....manes nieks netramdys, nevarzys ritmu: darbas-namai-baras savaitgaliais. taip neivyko, bet as galvojau: nu tai negi as verksiu Indijos, Lietuva gi - mazoji Indija, cia pilna ko veikti...ir tikrai radau ka veikti...gyvenau netradiciskai ir nenuobodziai, ne del savo lovio ir gerbuvio kurimo...uztat nebuvo net ir su vaikais, jokiu depresiju, lipimu sienomis, is tustumos, neturejimo ka veikti...
VYRO IRGI norejau arba misionieriaus, arba visia ne - nes kas galetu pakelti toki gyvenimo buda... radau vyra, kuriam patiko viska daryti, na ir isgyvenom puikius seserius metus (devynerius oficialiai), bent tiek...po to neatlaikem kriziu, iki dabar bendraujam normaliai...taigi, nesu tik vienuole, turejau visokios patirties...
tik milijonu, aisku, dar nera...
Hmmm, oi, kai vaikas buvau, tai kuo tik nesvajojau būti... nuo aktorių, dainininkių, šiaip paprastų princesių iki mokslininkių - atradėjų, keliautojų, tyrinėtojų Tas noras labai priklausydavo nuo to, kokią knygą skaitydavau ar kokį filmą pažiūrėdavau tuo metu.
Vėliau, paauglystėje, išsikristalizavo šiek tiek norai, ėmiau linkti į humanitarinę, meninę sritį, bet niekad neturėjau aiškaus plano, kad būsiu būtent tuo, o ne kuo nors kitu
Studijas baigiau tai, ką norėjau ir kas patiko, tačiau dirbu, deja (?), ne pagal specialybę.
Mielai dirbčiau pagal ją, bet, deja, ten būtų laaaaabai laaaabai sudėtinga pasiekti tiek, kiek jau esu pasiekusi kitoje srityje. Praktiškumas nugalėjo, taip sakant.
Tas noras labai priklausydavo nuo to, kokią knygą skaitydavau ar kokį filmą pažiūrėdavau tuo metu.Vėliau, paauglystėje, išsikristalizavo šiek tiek norai, ėmiau linkti į humanitarinę, meninę sritį, bet niekad neturėjau aiškaus plano, kad būsiu būtent tuo, o ne kuo nors kitu
Studijas baigiau tai, ką norėjau ir kas patiko, tačiau dirbu, deja (?), ne pagal specialybę.
Mielai dirbčiau pagal ją, bet, deja, ten būtų laaaaabai laaaabai sudėtinga pasiekti tiek, kiek jau esu pasiekusi kitoje srityje. Praktiškumas nugalėjo, taip sakant.
QUOTE(given444 @ 2014 02 11, 11:56)
oi, monteverte...kaip pazistama...bet pasidalink, kaip meniskam zmogui islikti su pinigais? rasytojui, iliustratoriui pvz...ar tas verslas visus aplanko? kodel ne visus? nebuna nieko graudziau kaip menininkas priverstas dirbti ofisi nemegstama darba...
Aš pirmiausia tiesiog prijaučiau tokiems žmonėms, juos mylėjau, jais žavėjausi ir rasdavau su jais bendrą kalbą. Norėjau būti jų vietoje, bet nebuvau, buvau jų draugė ir supratėja. Nes vieno kažko konkretaus puikiai nemokėjau. Aš tik puikiai eiliavau, iš širdies gelmių, ypač naktimis, prie žvaigždžių. Man tiesiog kaip upės plaukė
Bet tai buvo tik man, apie mano meiles ir niekam to nenorėjau skaityti, nebent labai artimam kam ir ne viską, tik mažiau intymią dalį. Bet galiu didžiuotis ir tuo, kad manyje slypi daug talentų ir mokykloje tai pastebėdavo. Kai tik kokia šventė, renginukas ar pan., tai iš eilės mokytojai būdavo: Monteverte, tu mums padainuosi? padeklamuosi? pašoksi? O pavaidinsi? - Gerai jau gerai, kas, jei ne aš...
Tada man ir nereikėjo pinigų iš to, o tik linksmo gyvenimo, dėmesio, malonumų. Vėliau aš pasikeičiau, man patiko tapti slapta, nesiafišuoti ir scena man nebebuvo įdomi
Nuo mokyklos pradžios niekam konkrečiai nesiruošiau, taip irgi visų dalykų po truputį mokėjau, regis visi daugiau mažiau vienodai man buvo. Tokiems žmonėms labai sunku pasirinkti studijas. Bet, bingo, atsiverčiau Kur studijuoti, perverčiau, pasigilinau, bedžiau pirštu - čia, tai, noriu to. Įstojau, baigiau, nes patiko, nors ir tuo metu nevertinau (kvailas tas žmogus, galėjau daugiau pasimėgauti, bet tiesiog ir nežinojau kokių kitų šlykščių ir nuobodžių studijų būna, su bjauriais dėstytojais, kurie patys savo dalyko nemyli). Ir po ilgesnių ieškojimų ir atradimų, darbas savaime atėjo, pagal baigtas studijas. Tai ne meniška, bet mane labai veža
QUOTE(cambala @ 2014 02 11, 11:54)
Išsipildė, vairuoju
