Apie vaiduoklius...
Aš mačiau žmonių pavidalu - vos vos permatomų.
Bet aš visąlaik išsigąsdavau ir jie tuoj pat dingdavo. Todėl dabar aš tik jaučiu ir girdžiu.
Kai kas aiškina, kad visata-kiti pasauliai bendrauja su mumis pasirinktinai, prisitaikydami prie mūsų tikėjimo: tam, kuris tiki velniais ir angelais, vaidensis būtent tais pavidalais...tam, kuris įtikėjęs ufonautais, ateis pabendrauti būtent jų pavidalu, o kas bijo mirusiųjų vėlių - vaidensis būtent jais.
Turbūt gerai būtų paminėti, kad per paskutinius kelis metus iš esmės išplėčiau savo gebėjimą "priimti" tai, kas vyksta. Pvz. "visą gyvenimą" aš laikiausi kategoriškų nuostatų, keli muzikos stiliai man atrodė visiškai nepriimtini, o matant nužudytų žmonių nuotraukas ar klaikius realių įvykių vaizdo įrašus, aš vos suvaldydavau savo emocijas. Man asmeniškai labai didelę įtaką padarė domėjimasis politika ir vienu metu - net kasdienis įvykių Ukrainoje sekimas. Trumpai sakant, dabar aš visa tai "priimu", t.y. galiu peržiūrėti jausdama, bet būtent - kontroliuodama savo emocijas. Skaitydama svetimas istorijas aš iš apsiverkiu kaip anksčiau, bet tai kažkokios truputį kitokios "ašaros" - išsiverkusi aš galiu staigiai persijungti ir visa pilnatve gyventi savo gyvenimą. Dėl muzikos pastebėjau pati sau netikėtai, todėl tai padarė įspūdį - staiga pajaučiau, kad galiu klausyti viską, t.y. kažkas tokio atsitiko "galvoj" ar SIELOJ ir...aš pirmiausia pastebėsiu GROŽĮ.
Taigi. Aš dabar lyg ir lygmeny, kuriame esu pasirengusi priimti, jei man būtų leista PAMATYTI. Bet kol kas nematau, tik girdžiu ir jaučiu. Dėl to kad išsigąsdavau, aš pati juos išgąsdindavau, todėl dabar nežinia kiek reikės laukti, kol peržiūrės mane ir parinks man tinkanti variantą BENDRAVIMUI.
Jei pasakoti apie įdomesnius įvykius, yra buvęs toks nuostabus pergyvenimas - vidury dienos tiesiog visa savimi (ne tik kūnu, bet tarytum visa erdve aplink mane) pajaučiau, kad kažkas ATĖJO. Iš pradžių, norėjosi juokauti....o po to apėmė rimtumas ir ramybė. Aš atsistojau atidengiau mano delnus, truputį išplėčiau rankas lyg pasirengusi apkabinti ir stebėjau kas bus. Jaučiau, kad tas "kažkas" tarytum priartėjo, apėmė mane - apkabino...pasižiūrėjo Į MANE "viduje", t.y. įmane tokią, kokia aš esu iš tiesų, be jokių kaukių ar pareigų. Tai buvo nuostabus jausmas. Aš jaučiausia nuoga ir graži, be jokio puikavimosi, o būtent - jausdama malonuma esant nuoširdžia ir SAVIMI. Viskas truko gal 5 minutes.
Po to aš speliojau kas tai. Galbūt kažkas iš žmonių, kurie manęs ilgisi; galbūt - kažkas naujas... tuo metu dominau vieną ekstrasensą, nes gana ryškiai reiškiausi jo forume online, gal - jis? )) ; galbūt - kažkas iš man artimų žmonių mirė ir atėjo atsisveikinti. Visaip gali būti. Daugumoj atveju aš paprasčiausiai vengiu įterpti įvykį į kažkokį vieno ar kelių žodžių rėmelį, paaiškinimą ar apibrėžimą (taisyklę). Juk yra dalykų, kurių mes nepajėgūs suprasti ar ne? Tegu taip bus, ir tiek užteks. )))
Tiek daug papasakojau, o Dieve...
Man kas kita dar įdomu. Jei aš apie kažką labai stipriai galvoju, tas žmogus būtinai išeina į kontaktą (paskambina, parašo, pasirodo akiratyje, išeina į bendravimą per artimuosius ir pan.). Jei tai astronautas, mokslininkas, politikas ar kažkoks įžymybė, aš pradedu bendrauti su jais sapnuose (ta prasme, jei ir toliau galvosiu, būtinai vėl ir vėl susitiksime sapnuose). Tai nėra kasdienis hobbi, aš tiesiog eksperimentuoju kai būna laiko. Pvz. bandžiau bendrauti su vienu Tironu, sapne labai aiškiai pajaučiau jam beribę MEILĘ - Jis vykdo ypatingą misiją, jo negalima stabdyti (Dieve, sapnuose jis toks gražus ir "GERAS ŽMOGUS"...). O po to pasižiūri realybėje - ir iš tiesų. Jo tauta išsigimė, jie jo JAU nekenčia, bet jie VIS DAR nesuvokė KO BŪTENT JIS ATĖJO JUOS IŠMOKYTI. Reiškiasi valdys, kol jie po galais supras.
Dabar papasakokite Jūs.
Niekaip nesuprantu - komentarų nedaug, o skaitytojų lyg ir 100 kartų daugiau. Aš čia pradžioje visaip kalbinau, kad prisijungtų tylūs skaitytojai... Ok. Jūsų valia, kiekvienas tegu elgiasi kaip jam geriausia, bet visąlaik turėkite omeny, kad mums tikrai bus malonu, jei prisijungsite.
Ačiū, kad perskaitėt.
Iki.
"Whosoever is delighted in solitude is either a wild beast or a God." /Aristotle/