Prisiminiau. Vakar jau po 12 nunešiau į dvynių kambarį sūnaus megztinį, sakau: "Va, numezgiau, bet dar neduodu, reikės išplaut, išblokuot". Ir tada sugalvoju ant savęs pasimatuot (nes sūnus neseniai matavosi prieš užbaigiant rankoves italian BO). Apsivelku, nustembu, kad kaip ant manęs beveik. Dukra pažiūri ir sako: "Žinai, reikia ir tau megztinį nusimegzt, tik šviesesnį". Taip nustebino tas pasakymas, kad net nesugalvojau kaip sureaguot. Iš vienos pusės taip miela, kad rūpinasi manim ir pagaliau "leis" man sau ką nusimegzt, iš kitos - taigi turiu aš tų megztinių, nevaikštau nuoga
. Klausiu: "Kodėl". Sako: "Taigi man 2 savo megztinius atidavei ir dabar neturi". Kad naujų noriu, tai faktas, kad neturiu - netiesa
. Bėdelė - nežinau ko norėt. Kaip pas Katuką - norų kaleidoskopas, o gal ruletė, kuri sukasi, bet niekaip nesustoja ties kažkuo konkrečiu. Ir laukiu tos gruodžio 5, kaip išganymo
. Na, nesu naivuolė, bet tikiuosi, kad bent kiek prašviesės galvoj su spalvom.
O pati galva patamsės šiandien
. Smogė suvokimas, kad pats laikas kirpykloj apsilankyt, prieš mezgėjas nesigražinau, bet va kitą savaitę nemažą renginį organizuoju, reikia bent kiek į žmogų atvirst. Netikėta buvo, kad pas mano kirpėją laikų kaip tik pilna šiuo metu. Gal dingo klientai per jos nušvitimo bastymusis. Būčiau nesupykusi, jeigu vėl būčiau negavusi, nes jau turiu alternatyvią kirpėją, kuri man visai patinka - apie žemiškesnius dalykus pasikalbam, o kirpimas - viskas taip pat idealiai, nereikia nieko sakyt
.
Va, megztinio kankynė. Geresnio vaizdo, jaučiu ir nebus 
48653b72-460f-4ffd-8e62-75a6b6fe0b76.jpg 431,22KB
0 Parsiųsta kartų