Mianmaras

Mianmaro e-vizą užsisakėme čia:

https://evisa.moip.gov.mm

Gavome per 3 dienas. Pačiam Mianmare į pasus tik spaudukus sudėjo.

Keliavome maršrutu Yangon - Bagan (2 nakvynės) - Mandalay (2 nakvynės) - Inle Lake - Yangon (1 nakvynė).

Tarp taškų judėjome naktiniais autobusais, naujais ir patogiais. Bet, visgi po kiekvienos nakvynės autobuse, būtinai reikia 1 naktį pailsėti išsitiesus lovoje. Kadangi iš pradžių nusipirkome lėktuvų bilietus, o tik paskui pradėjome dėliotis maršrutą, laiko truputuką pritrūkome, bent jau kad liktume nakvynės Inle Lake, nes 2 naktis iš eilės praleisti autobusuose visgi išvargino. 

Jangone agentūroje prie traukinių stoties nusipirkome bilietus naktiniam autobusui į Baganą.  Rekomendavo iki autobusų stoties, kuri randasi gerokai už misto, važiuoti taksi, bet, kadangi labai norėjome išbandyti pigesnį viešąjį transportą, nurodė, kad nuo Sula pagodos veža autobusas į stotį, ant lapuko anglų ir birmiečių kalbomis užrašė pavadinimą, kaip tas autobusas vadinasi ir kur turėtų nuvežti. (Beje, tuo maršrutu kursuoja visai neblogi apynaujai mikro autobusiukai už 1000 kiatų žmogui).

Baganas - Mianmaro "vizitinė kortelė". Gyvas įspūdis nė kiek nenuvylė. Tikrai stebuklinga vieta. Būtina praleisti bent 2 pilnas dienas, sutikti saulėtekį ar saulėlydį užsilipus ant Shwesandaw ar Bulethi pagodos. Tarp pagodų judėjome viešbutyje išsinuomotu elektriniu motoroleriu (e-bike). Viešbutyje taip užsisakėme pusės dienos ekskursiją (shared car) į Popos kalną. Kalnas nepasirodė kažkas vau, bet pamatyti įdomu. Tiesą sakant, kalnas ir šventykla įspūdingiau atrodė iš apačios negu įkopus į viršų.

Mandalajus - tipinis Azijos didmiestis: daug gyventojų, žemaaukščiai pastatai, intensyvus eismas ir nežmoniškai dideli atstumai tarp objektų. Beeinant link Grand Palace mus užkalbino vietinis, prisistatė už politines pažiūras atleistu anglų kalbos mokytoju ir įsisiūlė pavežioti. Už visos dienos privatų automobilį su vairuotoju maršrutu Grand Palace - U-Bein Bridge - Min Kun ir atgal sumokėjome 60 tūkst. kiatų. Automobilis toks jau ne pirmą gyvenimą gyvenantis, Lietuvoje panašų surastum nebent savartyne ir brangiau 60 Eur nekainuotų J . Gal ir daugoka kaip už kelionę, bet nelabai įsivaizdavome, kaip dar būtų galima nuvažiuoti į tolimesnes vietas.

Inle Lake - Mianmaro venecija. Namukai ant vandens, viena koja valtis vairuojantys žvejai, šventyklos ir pagodos - viskas, ko reikia turiningai praleisti dieną. Kaip visada vos atvykus naktiniu autobusu 3 ar 4 val. nakties nuošalėje esančioje stotyje kiekvieną autobusą pasitinka būrys taksistų. Sutrinka, kad neturime užsisakę viešbučio ir kad ketiname vakare jau išvykti. Vienas pasisiūlo suorganizuoti bilietus į Jangoną. Nusekame paskui jį skersgatviais (man nejuokais pasidaro baisu, kad štai taip naktį einame paskui visiškai nepažįstamą žmogų visiškai nepaįstamoje vietoje, negeros baisios mintys galvoje kyla "Kažin, ar jiems apsimoka tik apiplėšti turistus, ar geriau nužudyti, kad niekas galų neatsektų?"). Bet viskas baigiasi gerai. Atsivedęs į savo "ofisą" dar įsiūlo mums visos dienos ekskursiją valtimi. Sumokame pinigus, jis tvarkingai viską surašo ant A5 formato sąsiuvinio lapo ir paduoda mums tokį a la grynųjų pinigų priėmimo aktą. Kadangi buvo dar tamsu, pasiūlo mums įsikurti tame pačiame "ofise" esančiose pusiau gulamose kėdese, paduoda pledukus apsikloti. Aukščiausio lygio aptarnavimas Dar prieš švintant iš to paties "ofiso" išplaukiame valtele, kad saulę sutiktume virš vandens, ir grįžtame beveik jau saulei leidžiantis.

Jangone tikrai verta dėmesio Shwedagon pagoda - įspūdingo grožio ir dydžio pastatai, prižiūrėta ir švari aplinka (Mianmare švaros itin pasiilgsti). Gerų atsiliepimų prisiskaitę pasivažinėjome Circular traukiniu aplink Jangoną (3 val., bilietas 200 kiatų/žmogui), bet rekomenduočiau nebent jau visiškai nesugalvojate ką veikti - nieko ypatingo, apart skurdą ir šiukslynus nepamatysite, dar ir nosį vietomis teks užssispaustį nuo smarvės. Nespėjus nusipirkti suvenyrų, mums patiko pasirinkimas Bogyoke Aung San Market.

Svarbiausia - turėkite naujus, nesulamdytus, neaprašinėtus dolerius keitimui, nes mes apturėjome strioko, kai net keliose keityklose atsisakė priimti pinigus, nes kur nors kampelyje pastebėdavo brūkšniuką tušinuku arba kupiūra būdavo senesnio leidimo. (Internete prisiskaičiau, kad mianmariečiai labiau mėgsta dolerius negu eurus).

Keliavome šį sausį. Orai, kaip ir reikėtų tikėtis tokiu metų laiku, buvo šilti ir sausi. Indokinijos pusiasalį žiemą pats sezonas.