Akušerinis smurtas ir siaubas

Labas,

gimdymo istorija skelbiama čia: gimimasbesmurto.blogspot.lt

Kur ir nuo ko Jums teko patirti akušerinį smurtą?

Kaip ją, Astą, privertė pritarti Cezario pjūviui? Mūsų istorija

Pradžia. Uždraustas vaisius virsta meilės vaisiumi J

Devyni mėnesiai laukimo.

1 epizodas. Netikėtumas ir nusivylimas

Pirmasis gyvenime gimdymas gali prasidėti bet kurią dieną. Sustiprėję parengiamieji sąrėmiai neleidžia to pamiršti. Nerimas, noras, kad viskas vyktų sklandžiai. Bet, pasirodo, Vilniaus gimdymo namai – visai ne tai, ko tikėtasi. Gąsdinimai, niūrios palatos, šaltos ir grubios apžiūros, nepalankus požiūris į gimdymo planą, kone smerkimas. Viskas visai kitaip, nei pasirodė anksčiau, kai Asta dar tik sprendė, ar tą vietą rinktis ir tuomet buvo bendraujama maloniai, šiltai, bičiuliškai, aprodytos patalpos. Tik į „gimdyklas“ tada dar nepavyko užmesti akies, esą visos užimtos.

2 epizodas. Beieškant saugumo ir pagarbos

Nuspręsta išmėginti Krikščioniškuosius gimdymo namus Kaune. Jie žada padėti gimdyti „natūraliai“, be reikalo nesikišti su medikamentais, aparatūra ir chirurginiais įrankiais. Galbūt ir krikščioniškas vardas žada saugumą bei jaukumą? Viename interneto forume nepažįstama moteris džiaugėsi, jog savo vaikelį ten pagimdė apsupta pagarba ir meile. Buvo, - rašė ji, - „šventa“. Kas žino, kiek tokių komentarų „mamyčių forumuose“ tėra pačių gimdymo namų vykdoma rinkodara? Bet gerais žodžiais norisi tikėti. Ypač tada, kai pasirinkimas nėra platus. Asta pasitikėjo gydytojais ir norėjo gimdyti ligoninėje. Dėl viso pikto.

3 epizodas. Apsimestinė draugystė, melagingi pažadai, jaukios dekoracijos

Parengiamieji sąrėmiai sustiprėdavo naktį, todėl miego nesinorėjo. Sėdome į automobilį ir apie vidurnaktį buvome Kaune. Tikėjomės apžiūrėti Krikščioniškuosius, pasikalbėti su tenykščiais medikais, sužinoti jų nuomonę dėl gimdymo plano ir toliau – pagal situaciją – pasilikti pas gimines Kaune arba grįžti į Vilnių. O galbūt jau laikas susitikti su kūdikiu?
Akušerė Jūratė Minelgienė nustebino šiluma ir švelniu žodžiu. Pradžiugino, natūraliai sutikdama norą pagimdyti natūraliai. Baimė išsisklaidė. Noras perduotas budinčiai ginekologei Daivai Statkevičienei, ir po apžiūros šioji konstatavo: gimdos kaklelis pasirengęs, turėtumėte pasilikti. Susipažinusi su gimdymo planu, darkart nuramino: mes viską taip ir darome, kaip norite. Galbūt tik vienas punktas šiai ginekologei ne toks įprastas, bet ir jam ji neprieštaraujanti.
Tikrai čia jauku. Sukurta aplinka artimesnė veikiau namams, nei ligoninei. Sodriai mėlyna spalva ima liūliuoti, o vilnietiškos gimdyklos baltos sienos grimzta užmaršty. Palatoje-kambaryje – erdvu. Viena lova – besilaukiančiajai, kita – jos vyrui. Jau naktis, ir J. Minelgienė mus mandagiai palieka vienus. Nurimę, bent jau šiek tiek – kiekvienas savo lovoje užsnūstame.

4 epizodas. Neįvertinti pavojaus ženklai

Ryte mūsų širdies džiaugsmas J. Minelgienė šiltai pranešė, kad jos pamaina baigiasi ir kad... tikisi nebesusitikti, nes kitąkart ateisianti tik po trijų dienų. Išeidama patarė – netikėtai, lyg tarp kitko – „nesipriešinti“ intervencijoms, jeigu jų reikės. Maloniai atsisveikino.
Šiek tiek po aštuntos ryto. Naujoji pamaina. Gydytoja Violeta Mačiulaitienė ir akušerė Odeta Šimanskienė draugišku bendravimu vėl priminė, kad gimdymo namus pasirinkome teisingai. Lyg tarp kitko išsprūdusi V. Mačiulaitienės pastaba apie galimą gimdos kaklelio praplėtimą ranka, kad jis labiau atsivertų, atrodė, negali būti Astos baimės, ribų ir reakcijos patikrinimas. Tai turbūt tik atsitiktiniai žodžiai, nes gydytoja gimdymo planui pareiškė pritarianti.
Pagaliau, anot jos, nėra prasmės sutuoktiniams tuščiai sėdėti gimdymo namuose, nes gimdymo veiklos dar nėra, ir, jeigu norime, galime eiti į miestą, „pasivaikščioti po Laisvės alėją“. Ji nesanti iš tų, kurios spraudžia į dirbtinius rėmus, ir žiūrinti „laisviau“.
Išėjome. Vėlyvą spalį, gal ir trūkstant kiek miego, devintojo mėnesio pabaigoje pasivaikščioti ne toks jau didelis malonumas. Grįžome po maždaug dviejų valandų, užkandę, papusryčiavę. Nors O. Šimanskienė, dar prieš mums išeinant, vėlgi lyg tarp kitko, buvo tarstelėjusi: „Tik tegu ji nevalgo. Per daug.“. Kodėl?.. Juk drausti valgyti ir gerti nepagrįsta, prieštarauja gimdymo namų deklaruojamoms nuostatoms ir Astos gimdymo planui ir jau tikrai kad nesiruošėme Cezario pjūviui. Iš įpročio gydytojai ginekologai draudžia valgyti – nors šis draudimas nebūtinai reikalingas – būtent prieš šią operaciją.
Niekas nėra tobulas, išsprūsti nevykusių pastabų gali bet kam. Pasitikėjome sudarytu gimdymo planu - teisinę galią turinčiu intervencijų atsisakymu, personalo išsakytu pritarimu, gera valia ir neigiamų smulkmenų nesureikšminome. Asta tikėjo, norėjo tikėti Krikščioniškaisiais gimdymo namais. Nes čia apžiūros atliktos švelniau, nei Vilniuje.
Mūsų pasivaikščiojimas po miestą – tai pamatėme jau po „ekstrinės“ Cezario pjūvio operacijos, kuri buvo atlikta kitos dienos rytą – oficialioje „Gimdymo istorijoje“, kurią vedė ir antspaudavo V. Mačiulaitienė, nepažymėtas. Vietoj to parašyta: „Moteris ryte atrodo labai išvargusi“.
Tai, deja, tik manipuliacijų pradžia.

5 epizodas. Išduotas pasitikėjimas

Parengiamieji sąrėmiai naktimis sustiprėdavo, o dienomis liaudavosi. Gimdos kaklelis dar nebuvo suplonėjęs. Tad ir šią dieną sąrėmių nebuvo. Bet, gydytojų patikinta, Asta laukė pradžios. Buvo laukusi jau kone paskutinius du mėnesius.
Į gimdymo namus iš miesto grįžome be lauktuvių. Ir po dar vieno ramaus pusvalandžio personalo kantrybė išseko. „Na ką, pasivaikščiojote, tai dabar gal jau ir gimdysite?“. „Gimdymas neprogresuoja, Jums reikia padėti“. „Jau daug laiko praėjo“. Tonas nebebuvo toks draugiškas ir laisvas. Bet dar netikėjome, kad gydytojų požiūris staiga pasikeitęs. Matydamas, kad Asta nervinasi, paprašiau akušerės O. Šimanskienės prisiminti švelnumą ir jos nebauginti. Pasidalijau tuo, kad ne taip seniai buvo mirusi jos mama ir todėl į blogą žodį ji reaguoja dar jautriau. Besitvardydama akušerė išėjo ir netrukus grįžo kartu su ginekologe V. Mačiulaitiene.
Užkulisiuose įvertinusi situaciją, šioji pasirinko tinkamą taktiką – įkalbėti gražiuoju. „Kodėl Jūs nenorite kateterio?“ Prašė pateikti medicininių argumentų: kateteris – juk nieko tokio baisaus. „Taip tik padėsime Jums pagimdyti“. Asta ėmė jausti gydytojos smerkimą, nors ir pridengtą geromis manieromis. Paprašėme paaiškinti, kam, anot jos, šiuo metu, dar net nesant tikrų sąrėmių, reikalingas kateteris.
Atsakė, kad Asta atrodo „dehidratavusi“ ir kad gimdymas vėluoja. Gerti jai pačiai esą negalima, nes iškart apsivems. Liepė padėti butelį su vandeniu šalin.
Pagaliau teko tiesiai paklausti, ar ši pagalba nėra dirbtinio gimdymo skatinimo pradžia, nes norime laukti, kol gimdymas ims vykti savaime. To ir reikalaujama „Gimdymo plane“. Netgi būna taip, kad per kateterį sulašinami skysčiai iš tiesų būna ne fiziologinis tirpalas, o skatinamieji.
V. Mačiulaitienė pareiškė, kad tokie „įtarimai“ ją įžeidžia ir ji niekada gyvenime to nepadarytų. Ji esanti garbinga. Asta susijaudino. Jau artėjo pietų metas, bet netgi gerti vandens jai neleidžiama ir ji galbūt praras gydytojos palankumą. Ji patikino, jog nenori įžeisti, tiesiog nervinasi.
O. Šimanskienė ir V. Mačiulaitienė žadėjo, kad intervencijų tikrai nesiims. Leido suprasti, kad kateteriu sulašins vien „gryną vandenį“, tai galbūt suteiks Astai jėgų, kad gimdymas prasidėtų „laiku“ ir tuomet kateterio daugiau nebeprireiks. Dar kiek paspaudusios akušerės išgavo sutikimą sulašinti gryną vandenį, ir O. Šimanskienė nebesitvardydama spruko iš palatos ir netrukus atsivežė lašelinę. Įvedė Astai į veną kateterį ir ėmė lašinti. Palikusi skystį lašėti nebepasirodė labai ilgai.
Aišku, nei dehidratacijos diagnozė, nei pats kateterio 13 val. įvedimas Astos „Gimdymo istorijoje“ neįrašyti. Vietoj to padarytas įrašas: „Moteriai pasiūlyta valgyti ir gerti. Ji pavalgė, bet sulašinti skysčius griežtai atsisako“.
Vis labiau jai imdavo suktis galva, bet medicinos personalo tai nedomino.

6 epizodas. Savos taisyklės

Paprastu klausimu „Ar Asta atrodo pavargusi, ar tokia kaip visada?“ siekta ne išsiaiškinti jos būklę. Pagal atsakymą nustatoma, kiek sutuoktinis susigaudys, kai žmonai ims darytis prasčiau.
Turbūt po gero pusvalandžio skystis jau buvo sulašėjęs. Bet nei V. Mačiulaitienės, nei O. Šimanskienės, kurios dabar turėjo išimti kateterį, niekur nebesimatė. Asta prisėdo, nes vaikštant kartu tampytis lašelinę pavargo.
Pavyko prisikviesti kitą koridoriumi ėjusią moterį baltu chalatu, kuri sutiko kateterį atjungti nuo lašelinės, „kad būtų lengviau vaikščioti“, bet jį ištraukti iš venos atsisakė. „Jis liks iki gimdymo pabaigos. Esate pas mus, todėl turite paisyti mūsų taisyklių“. Tapome įkalinti. Nutiko tai, ko Vilniaus gimdymo namuose buvo pavykę išvengti. Apie kateterio įvedimo/išėmimo būdus nieko neišmanėme, todėl tiesiog išeiti su įbestu arba bandyti jį išsiimti patys nerizikavome.
Laikas slinko. V. Mačiulaitienė ir O. Šimanskienė, regis, turėjo kitų reikalų ir nesirodė. Kateteris liko.
Atsirado galvos svaigimas, pamažu vis stiprėjantis, bet iš pradžių Asta apie tai nekalbėjo. Galbūt tai tik nuovargis dėl alkio ir prastėjančios nuotaikos? Noras tikėti gera pabaiga, netgi pasitikėjimas savimi ir šilto naktinio priėmimo įspūdis dar toks stiprus: nejaugi galėtų nutikti kas nors pikto?
Juk negalėtų. Gydytojų silpnybė patenkinta, ir dabar jie paliks ramybėje. Leis laukti gimimo. Kaip ir susitarėme... „Į teismą nesikreipsite?“, – anksčiau tarsi juokais pasiteiravo ginekologė. Juokais tai ir nuleidome. Neslėpėme esą nusiteikę draugiškai: juk į gerą atsakoma geru, tiesa?.. V. Mačiulaitienė tai suprato kaip žalią signalą. Ir ėmė „draugiškai“ siūlyti, o vėliau ir piršti lašelinę.
„Kodėl man taip svaigsta galva?“ – praleidusi su kateteriu dar šiek tiek laiko Asta vėl prašė surasti gydytoją. Bet pavyko rasti tik valytoją.
Svaigimas tai ateidavo, tai lyg praeidavo. „Jaučiuosi lyg kosmose“. Pagaliau palatoje jau atsiradusios V. Mačiulaitienė ir O. Šimanskienė šiuos žodžius praleido pro ausis. Paklausėme ir dar kartą, bet jos nekreipė dėmesio ir kalbėjo kažką kita.

7 epizodas. „Pacientės“ medžioklė

Vvras nesilaukia. Jam negalima uždrausti valgyti. Jis mažiau įsitempęs. Jam neįvestas kateteris, nieko nesulašinta. Todėl jį sunkiau paveikti. Jis turi jėgų prašyti informacijos, klausti, reikalauti. Tokių kliūčių išvengti ir pasilikti su „paciente“ nestebimam ir nekontroliuojamam – kiekvieno akušerinio smurtautojo siekiamybė. „Vyrai negimdo“, „Vyrai nesupranta“, – pirmąkart mums girdint V. Mačiulaitienė tai tvirtu, „užtikrintu“ balsu ėmė kartoti jau apie 13 val., pereinant prie lašelinės. Tai ne tiek ženklas man „nesikišti“, kiek psichologinė metodinė priemonė, kaip atskirti žmoną nuo jos vyro. Vėliau, jau atėjus vakarui ir nakčiai, ji dar nesyk ištars tokias frazes, visada metodiškai griežtu tonu ir būtent tada, kai Asta bus bejėgiškiausioje padėtyje – jai bus kas nors lašinama, ji bus priversta gulėti. Taip įgyjamas autoritetas. „Pacientė“ turi žinoti, kas čia daktaras ir kas iš tiesų diktuos gimdymo eigą.
Dar mums atvykus naktį gyd. D. Statkevičienė buvo nurodžiusi man išeiti iš priimamojo, kad galėtų pasikalbėti su moterimi akis į akį. Tačiau Asta paprašė, kad pasilikčiau, ir ginekologė, nors pastebimai nusivylusi, daugiau sutuoktinio išprašyti nebandė, kad nesugadintų gero įspūdžio.
Dar savaite anksčiau Vilniaus gimdymo namų Konsultacinio centro vedėja Elena Garšvienė, pas kurią Asta lankėsi nėštumo pabaigoje, vieną svarbiausių patarimų davė būtent akis į akį (paprastai veždavau ją į konsultacijas ir gydytojos kabinete būdavome kartu): „Vos tik pajusi sąrėmius ar manysi, kad gimdai, drąsiai važiuok į ligoninę. Aš pati triskart važiavau ir buvau išleista namo, kol iš tiesų pagimdžiau“. Ji nepaminėjo, kad atvažiavusi „pasitikrinti“ moteris pirmiausia tiesiog uždaroma į gimdyklą, jai iškart duodama persirengti ligoninės apranga ir tik tada jau ji „tikrinama“, pagaliau iš jos reikalaujama gimdyti, ji personalo įkalbinėjama intervencijoms, „priimti pagalbą“ ir pan.
E. Garšvienės patarimas ypač pavojingas pirmąkart besilaukiančiai moteriai, kuriai sunku atskirti tikruosius sąrėmius nuo nėštumo pabaigoje stiprėjančių parengiamųjų. Padoresnės ginekologės, iš arti pažįstančios ligoninių vidinę tvarką, normalaus nėštumo metu bent jau pataria: jokiu būdu nevažiuok į ligoninę, kol nenubėgs vandenys.
Nepaisant to, kad situaciją dėl nuo pirmadienio nakties naktimis sustiprėjančių, o dieną nurimstančių sąrėmių ar į sąrėmius panašių skausmų paaiškinome jau vos atvykę į gimdymo namus (buvo naktis į ketvirtadienį), netgi dar anksčiau – prieš atvykdami apie vidurnaktį paskambinę į priimamąjį telefonu, anot D. Statkevičienės, „taip nebūna“, ir ji dokumentus užpildė „kaip reikia“. „Gimdymo istorijos“ įrašas: sąrėmiai prasidėjo trečiadienį 15 val., o naktį atvykusi moteris hospitalizuota skubos tvarka.

8 epizodas. Pasikeitusi situacija

Toliau žr. bloge gimimasbesmurto.blogspot.lt

Šiuo metu vykdomas ikiteisminis tyrimas

Kuo baigėsi istorija? buvo teismas?

Bloge parašyta

Policija atlieka tyrimą. Tikėkimės, teismas bus.
Taip pat ir kitos teisinės procedūros vyksta. Tai ilgas, pernelyg ilgas procesas: taip sutvarkyta teisinė sistema - blogų "gydytojų" naudai.

O kas žino, kad jūsų žinutės tikslas ne atvirkštinis? Na konkurencija ar pan.? Naujas vartotojas, pirmos žinutės...
Nežinau, gaila aišku, jei tai autentiška patirtis, bet minima V.M. daug metų buvo mano gydytoja, priėmė abu vaikus, neturiu nė mažiausio priekaišto (nors nepasakyčiau, kad KGN apskritai pasirodė be priekaištų). Gydytoja, kuri išties palanki natūraliam gimdymui ir cezarį siūlo tik kai tikrai reikia. Na aš asmeniškai tikiu, kad medikas su savo patirtimi greičiau pastebi pavojaus ženklus, nei pirmakartė ir žinanti, kad tikrai tikrai pagimdys pati. Man ji - mane ir mano vaiką išgelbėjusi gydytoja. Žinau savo atvejį, o palatoje gulėjau kartu su moterimi, kurią nusiteikusią CP, čia svarstoma gydytoja nuo jo atkalbėjo. Asmeniškai gailėjausi, kad mano keliai su šia medike išsiskyrė (tiesiog ir ji pakeitė darbą, ir aš savo gydymo įstaigą). Ne rinkodara tie gražūs atiliepimai apie G.Č., V.M., D.S. (Su šitais susidūriau pati, anksčiau dar dirbo B.K, - taip pat absoliučiai palanki natūraliam gimdymui, bet atsižvelgianti į realiai besiklostančią situaciją). Tai taip pat reali žmonių patirtis. Negaliu paneigti kitokios patirties, gaila, jei tai patirta. Bet vienas pastebėjimas - tekstas valdančio žodį asmens, bet kai kurie išsireiškimai, pvz. "akivaizdžiai galvojo", "su pašaipa", "puolė kaip šunys prie kaulo" yra emocingas, bandantis įgelti kitam (atkeršyti?) kalbėjimas, ne faktai.

Blėnių vežėčios. Ir tas negerai ir anas negerai, o kas konkrečiai negerai ir neaišku - ištisai prie gimdyvės anei gydytojai, anei seselės nestovi. Kabinėjamasi prie žodžių, žvilgsnių, intonacijų. Ir ko prieš tą gimdymą prisivalgyt reikia - kad sąrėmių metu apsivemt arba bestumiat daugiau ant stalo pridėt? Teisingai sakė - per daug valgyt nereikia. Ir visa kita - jau ir taip su jumis žaidė akušerės ir gydytojai. Nes štai būten jums atvykus visi nusprendė - specialiai darysime viską, kad tik gimdyvė nepagimdytų pati. Bulšitas Bulšitatum. Kažkokie pieviniai kliedesiai.

Pritariu. Cia vadinasi "ilgai ir nuobodziai". Teksto parasymo prasme liko neaiski, o rasanciojo stilius ziauriai nepatogus skaityti. Jei gydytojai visi tokie blogi, reikejo namie gimdyti, patiems, be ju pagalbos. Nemanau kad gyfytojams aktualu daryti cezario pjuvi "seip sau, is lempos".

Reikejo jums geriau Semetos kursus palankyti, ir neskubeti i ligonine
Supraskit, gydytoju atsakomybeje, jei jau pasirodet. Ir ko reikejo su ta laseline sutikti, ko sutikot su vandenu nuleidimu? ir is vis jei gimdymas neprasidejes, reikejo namo vaziuoti, jusu susrisusiu niekas nelaike...Atleiskit bet man jus kazkoks ne visai normalus su tai svaidenimaisi apie pasaipas, samoning akenkima ir t.t. kiekvienas gimdymas yra kitoks ri visko negali numatyti, ne visos motery susgeba naturaliai pagimdyti...
O jei norejot savaip , reikejo is anksto susirasti gydytoja, atitinkamu paziuru su ja bendrauti, pazinti, ir uzmoketi ne, ne kysi o uz darba ir varga, tai galima padrayti ir oficialiai.

Gerai, kad pradejot tyrima, nes bus objektyviai issaiskinta iki galo kas kaip buvo naudota.

Pas gydytoją Mačiulaitienę esu buvusi su ginekologinėmis problemomis. Švelnesnės ir rūpestingesnės neįsivaizduoju. Rūpinosi ir prižiūrėjo itin šiltai ir atsakingai, nors atsidėkojau tik "ačiū".
Čia gydytoja aprašoma kaip smurtautoja... Graudu skaityti. Ne dėl jūsų patirties graudu, o dėl gydytojos, kuriai dabar su visu tuo tenka terliotis.
Manau, patys savo noru į savo atmintį kūdikėlio gimimą įrašėte kaip kažką kraupaus ir neverto net prisiminti. Vietoje to, kad patys sau primintumėte gražiausius momentus, plevėsuojate viešumoje skaudžiais, sunkiais, sutirštintais, sakyčiau - šališkais ir vietomis intymiais prisiminimais. Jei tą patirtį kažkada perteiksite ir ūgtelėjusiam vaikeliui, jis suvoks, kad jo atėjimas buvo kažkoks negražus, persmelktas smurtu, net kriminalizuotas...
Tikrai to siekiate?

Autorius kaip suprantu kudikio tetis. Istorija paini. Nesakau, kad nebuna nejautriu mediku, nemaloniu situaciju. Bet siuo atveju tai irgi grazu, ateina pirmakarciai teveliai, ne medikai ir isivaizduoja kad patys zino geriausiai, kaip gimdymas vyks, prisigoogline visokiu savoku, kuriu dorai nei neismano. Su tuo naturalizmu neretai iseina is proto zmones. Ir as asmeniskai nemanau, kad cia gydytoja specialiai norejo pakenkt, apsunkint gimdymo eiga. Koks jai tikslas ta daryt? Ka jinai neturi ka veikt, kad rizikuot teismais?Ir dar toks idomus momentas, moteris gimdo ilgai, sunkiai, visokios problemos sprendziamos, o tetukas uzsirasineja, kas kada ivyko, kas ka pasake, kas ka prakirpo. Vos ne minuciu tikslumu, nes nu gi paskui atgamina taip tiksliai kas kada buvo. Kazkaip nerealiai tas skamba, sory, jei klystu.

Paprastai, kai žmogų visur visi persekioja, nori pakenkti ne vienoje gydymo įstaigoje ir visi sutikti specialistai yra blogiečiai , susimokę kažką blogai padaryti, tai ne su aplinka ir specialistais kažkas negerai, o su pačiu pacientu.

2017 m. gegužės pabaigoje gavome pranešimą, kad Komisijos posėdis, kurio metu bus svarstomas Astos pareiškimas dėl žalos atlyginimo, rengiamas birželio 6 d. Taip pat prie pranešimo pridėtas direktoriaus Lino Vitkaus pasirašytas Ligoninės raštas, siųstas Komisijai, kuriuo Ligoninė patvirtina, kad laikosi savo ankstesnės pozicijos (dalį šio rašto sudaro tiesiog pažodžiui nukopijuotos ankstesnio Atsakymo Astai pastraipos), ir papildomai neigia atliktus draudžiamus veiksmus arba ciniškai teigia juos nepadarius žalos, dėl susidariusios kritinės padėties bei dėl „noro pasipelnyti“ kaltina pačią gimdyvę ir jos vyrą arba atsisako komentuoti Ligoninei bei tariamai pavyzdingoms medikėms Violetai Mačiulaitienei ir Odetai Šimanskienei nepalankius faktus.

http://gimimasbesmurto.blogspot.lt/

Daugiau žinių dėl ikiteisminio tyrimo (dėl „medikių“ baudžiamosios atsakomybės) sėkmės laukiame 2017 m. liepos mėnesį.
http://gimimasbesmur...is-tyrimas.html

Tekstą perskaičiau kaip šoką patyrusio žmogaus emocingą rašinį. Kuomet norisi ką nors apkaltinti dėl gimdymo eigos neprognozuojamumo, ką nors apkaltinti dėl patirtų skausmų... Gimdymo procesas sukrėtė, jums gali būti potrauminio streso sindromas. Svarbiausia yra sveikas vaikelis, o gimdymas buvo iš sunkesnių ir dar pirmas, dėl to viskas taip traumuojančiai atrodo. Įdomu, ką atsakys dėl to, kad įrašai nesutampa su jūsų aprašoma veiksmų seka.