Labai keista, kad dar kažką visų keikiamas sovietmetis domina.
Esu tipiškas sovietmečio vaikas.Kaip didžiausią košmarą atsimenu rudą mokyklinę uniformą ir medvilnines pėdkelnes.

Jos niekaip gražiai negulėdavo, vis smukdavo ir raukšlėdavosi.Kadangi ruda uniforma buvo visoms privaloma, tai bandydavom išsiskirti apykaklaitėmis ir rankogaliais.Būtinai turėdavo būti baltos.Bet paskui liberaliau žiūrėdavo, kai nešiodavom margas.Tas apykakles siūdavom, siuvinėdavom,nerdavom vąšeliu.Kad tik kitaip, nei pas kitas būtų.
Beveik kiekieviena moteris ir mergina megzdavo virbalais, nerdavo vąšiuku, siūdavo.Aš siūti nemokėjau, už tai labai neprastai mezgiau virbalais.Turėjau nusimezgusi suknelę, daug megztinių, paltuką.Kaimynė buvo net pamušalą įsiuvusi.Tik bėda, kad nebūdavo tokių gražių kokybiškų spalvotų siūlų.Megzdavom iš visokių bjauriausių spalvų.O siūlai beveik visi būdavo vogti, kokiuose trikotažo fabrikuose.
Kai auginau sūnų, tai irgi nieko nebuvo gražaus pirkti, o taip norėjosi vaikiuką papuošti, tai megzdavau iš lenkiško mezgimo žurnalo Sandra, Diana, dar kažkokie buvo.
Mama siūdavo. Puikiai siuvinėdavo.Mano krikšto mama dirbo pašte tai gaudavo vokišką žurnalą Burda.Ten viduryje būdavo iškarpos.tai per vakarą reikėdavo pavartyti ir dar iškarpas nusikopijuoti.O paskui dar medžiagos gauti.Ir dar prisiprašyti,kad kas pasiūtų.

Dar pamenu, kaip iš kaproninių virvelių pindavome tašes ar krepšius.Tas virves kolūkyje naudodavo šiaudų presavimui.Irgi gaudavom nelegaliu keliu.
Turėjau ir džinsus, kaip vadindavom firminius, trinamus.Nepamenu jau firmos.Buvo tamsiai mėlyni, negarinti.Tai,kad kuo ilgiau išliktų nenutrinti, nešdavau plauti į ežerą. Nežinau,kodėl bet nemėgau nutrintų džinsų.