Apatija gyvenimui

Kokia jūs maloni galvoju ieškotis darbo gėlių parduotuvėje. Ten ramu ir gera. Kvepia, labai gražu ir žmonių ne masės.

Nenoriu apie tai kalbeti   .

Panašu, kad visa problema būtent dėl to kažko kas įvyko ir yra. Nenorite apie tai kalbėti, nenorite prisiminti, bet užsisklęsdama savyje  niekaip nepajudėsite į priekį, neišspręsite problemų neanalizuodama priežasties, nes dabartinės problemos yra pasekmė to kažko kas įvyko. Linkėčiau kuo greičiau ryžtis apie tai pasikalbėti. Forumas gal ir ne pati tinkamiausia vieta, galbūt reikėtų kreiptis į psichologą arba kalbėtis tiesiogiai su įvykio kaltininku/-e/-ais jei tokie yra.
Norėčiau tik paguosti, kad tai, jog yra dabartinės būsenos priežastis, teikia vilties iš tos būsenos išeiti. Daug blogiau, kai tokia būsena apima kaip ir be jokios apčiuopiamos priežasties. Atrodo viskas gerai gyvenime, bet džiaugsmo gyventi nėra ir priežasčių gali ieškoti tik savyje, savo mąstyme, savo jausmuose...

Aciu .
Taip, del to ir su kaltininkais jau kalbejau. Viskas issiaiskinta, viskas visiems aisku, bet tokia busena ir viskas. Pas zmones yra toks pasakymas, kad ten 50-70 metu, o sirdy vis dar jaunas, o pas mane atvirksciai - man apie 40, labai save prisiziuriu ir niekas man tiek metu neduoda - o mano sirdy  kokie 80-90 metu . Pirma buvo kazkiek geriau, dabar viskas pilka.
As labai abejoju kad man pades psichologas. Jis juk man is atminties niekop neistrins.

Uzjauciu autore labai ir panasu, kad specialisto pagalbos reikia panasu, kad ne darbe, o apskritai gyvenimo prasmes ieskojime problema, ka itakojo drauges isejimaa Kiek susiduriau su psichiatrais valstybinese istaigose, susidariAu ispudi, kad jiems patiems pagalbos reikia... Jei finansai labai nespaudzia, geriau pagal rekomendacijas privaciai susirasti ka nors. Tik garantiju aisku irgi nera nors turiu pavyzdziu, kur labai padejo.
Uzejau i sia tema, nes pati nezinau, kur detis. Niekur nerandu vietos: nei darbe, nei namie. Tik situacija kebli ir atrodo, kad be iseities, nes amzius jau +30, nesu isvaizdi, neturiu ypatingu talentu, finansiniai isipReigojimI turint mazamecius... Rasciau nemazai dalyku, ka noreciau veikti, pvz tie patys jogos kursai, sporto sale, kalbos tobulinimas, dizaino studijos, bet deja pinigu ir laiko  neprisipiesiu. Vyrui mano bet kokie poreikiai neidomus, vel del tu paciu pinigu ir vaiku prieziuros, toks jAusmas, kad pati prisigimdziau sau vaiku. Bet as su jais is tikruju noriu daugiau laiko praleisti taip pat, tik, kad tas "laisvas" laikas atitenka buiciai. Oradedu ziauriai nekest gamint... Darbo tema apskritai opus klausimas  - naturaliai pykina nuo daugumos zmoniu ir pacios veiklos, tik egzistencija, zinau, ko noreciau, bet panasu, kad del amziaus, nepasitikejimo, isvaizdos, seimynines padeties nieko nesigauna... pradedu galvoti, kad bet kada sveikatos problemos list prades, o tada tai jau nieko nepakeisiu.

Ir netrins, bet padėtų atrasti pronlemos sprendimo būdų, net gi pati surastumėt juos, specialistas tik padėtų teisinga linkme nueit.

Uzjauciu autore labai ir panasu, kad specialisto pagalbos reikia panasu, kad ne darbe, o apskritai gyvenimo prasmes ieskojime problema, ka itakojo drauges isejimaa Kiek susiduriau su psichiatrais valstybinese istaigose, susidariAu ispudi, kad jiems patiems pagalbos reikia... Jei finansai labai nespaudzia, geriau pagal rekomendacijas privaciai susirasti ka nors. Tik garantiju aisku irgi nera nors turiu pavyzdziu, kur labai padejo.
Uzejau i sia tema, nes pati nezinau, kur detis. Niekur nerandu vietos: nei darbe, nei namie. Tik situacija kebli ir atrodo, kad be iseities, nes amzius jau +30, nesu isvaizdi, neturiu ypatingu talentu, finansiniai isipReigojimI turint mazamecius... Rasciau nemazai dalyku, ka noreciau veikti, pvz tie patys jogos kursai, sporto sale, kalbos tobulinimas, dizaino studijos, bet deja pinigu ir laiko  neprisipiesiu. Vyrui mano bet kokie poreikiai neidomus, vel del tu paciu pinigu ir vaiku prieziuros, toks jAusmas, kad pati prisigimdziau sau vaiku. Bet as su jais is tikruju noriu daugiau laiko praleisti taip pat, tik, kad tas "laisvas" laikas atitenka buiciai. Oradedu ziauriai nekest gamint... Darbo tema apskritai opus klausimas  - naturaliai pykina nuo daugumos zmoniu ir pacios veiklos, tik egzistencija, zinau, ko noreciau, bet panasu, kad del amziaus, nepasitikejimo, isvaizdos, seimynines padeties nieko nesigauna... pradedu galvoti, kad bet kada sveikatos problemos list prades, o tada tai jau nieko nepakeisiu.

Kazkada su mazu vaiku buvau pas psichologa - nepatiko.
Paskui vaikas rukyt paauglystej buvo pradejes, namuose kalbam - vis tiek po gimnazijos su cigareciu kvapu pareina... Suradau psichologe pagal rekomendacijas - ejom ir abu ir atskirai - kaip ruke, taip ruke. Paskui pats atsirinko kas jam reikalinga. Dabar jau neruko, nors jei ir rukytu - jis beveik jau suauges.
Tai kad nezinau ar man verta, nes pati labai psichologija domiuosi, paskaitineju knygas, yotube irasu paklausau.

Nesu forumo naujokė, bet, kad išvengčiau vienokių ar kitokių asocijacijų, nusprendžiau šiek tiek labiau anonimiškai išsipasakoti.
Rašau, nes galbūt atsiras patyrusių ar patiriančių kažką panašaus į dabartinę mano būseną. Jei atsiras norinčių patarti, pabarti, pamokyti - būsiu dėkinga.
Pikta "ant savęs", kad nesugebu susitvarkyti su tingėjimu ir apatija. Geri keli mėnesiai į darbą einu kaip į didžiausią katorgą. Naktimis praktiškai nemiegu, nes panikuoju, jog ryte reikės keltis, praustis, rengtis ir vėl iki 17h kęsti pragarą t.y sutikti žmones, per prievartą su jais bendrauti (dar sunkiau, jog privaloma apsimesti ypač mandagiu ir saldžiu), aiškintis su jais vienokias ar kitokias problemas, jausti jų nuotaikas, tiesiog kęsti žmogišką buvimą šalia. Kiekvieną rytą pradedu žliumbimu. Jei ankščiau ėjimas į kirpyklą dažyti plaukų buvo didžiausia gyvenimo šventė, tai dabar jau nepamenu kiek laiko vaikštau nuaugusiomis šaknimis, rengiuosi nunešiotais drabužiais, nes tingiu eiti į parduotuves. Nenoriu, nematau tikslo, poreikio. Ankščiau mėgau gaminti, dabar nekyla rankos imti keptuvę į rankas, o jei paimu, tai sukyla isterija ir tuoj pat padedu. Maitinuosi maximos pusfabrikačiais.
Svajoju apie tai, kad galėčiau visą dieną gulėti lovoje ir žiūrėti į lubas, o paskui numirti. Rytoj pirmadienis ir mane jau pradeda imti panika, kad rytoj į darbą. Vėl žmonės, vėl triukšmas, vėl klausimai, vėl įtampa. Negana to dar bendradarbės nuolat lenda su savo klausimais "kas tau yra? gal sergi? nuotaikos nėra? tai einam savaitgalį į kiną/pas mane/važiuojam į gamtą". Jos nesupranta žodžio NE. Žinau, kad nori padėti, bet užknisa su savo įkyrumu, nesupranta, kad nenoriu aš jokių pramogų, nenoriu matyti žmonių, nenoriu triukšmo, nenoriu to kvailo "kultūrinimosi". Visą savaitgalį buvau namie. Apart tai, kad apkuopiau butą - likusį laiką gulėjau lovoje ir tai buvo TOBULA. Tobula veikla - noriu taip amžinai. O ryt vėl reikės grįžti į baisią realybę. Suprantu, kad tai nenormalu, nesveika, asocialu, kad panašėju į amebą, kad bukėju, kad esu neįdomi ir jei toliau tęsis, manau, visai išprotėsiu. Darbe nuolat noriu verkti iš streso, rankos dreba, dirsčioju laikrodį, o sulaukus 17h maunu kaip vijurkas namo. Užsidarau bute ir guliu. Ar yra kam nors buvę kažkas panašaus? Ką daryti? Nuo ko pradėti? Noriu kažką pakeisti, bet atrodo taip nėra jėgų, tik milžiniška apatija. Geriau jau numirčiau

Bet jusu vaikas kaip suprantu ejo ne savo noru, jis nesijaute turys kazkokiu problemu ir nenorejo ju spresti. Jusu atvejis kitoks. Jus norit jas spresti, tik nezinot kaip    Gal jus ir teisi, gal tikrai - nepades, bet juk geriau bandyti, kazka daryti, nei kad sedeti rankas sudejus ir verkslenti