Given, be galo ir be krašto ir baltai džiaugiuosi dėl tavęs. Tu to nusipelnei. ir dar daugiau esi verta gerų dalykų. tik niekam nesigirk, nepasakok, net man
Dėl šventos teisybės, tu nevalgei tuos grikius, tu juos ten stumdei į būrius po keturis ir dar visaip kaip išsidirbinėjai, o afrikoj našlaičiai tai badavo.
O šapokliaka skype konferencijoj kai atvertė netyčia mūsų plepalus, nes jai įdomiau buvo, kaip mes ten ką rašom, nei darbo reikalai
Arba bobų vasaros nebus kaip tuos agurkus marinavo, o mes jos virtuvę aptarinėjom
kas dėl mano tų 15 km

negruzink tu manęs, gerai čia viskas yra. juk aš jau didelė mergaitė, pati sau sprendimus prisiimu, o ir atsakomynę. ir gyvenu taip, kaip pasi gebu susitvarkyti. nesu auka, nesu ir budelis.
Iš tikro pirmą pusmetį daugiau negu košmaras buvo. reta diena, kai neverkiau, kai neprašiau "leisti man kvėpuoti"(būti savimi), kai nesirankiojau mintim savo daiktų ir savo katinų

važiuot namo. Tai buvo pragaras kasdien, o ypač, kai esi jau matęs visko ir geriau, ir daug geriau, ir net žinai kaip būna. "aš tave myliu" išgirdau tik kartą, kai svaidžiau savo daiktus į krūvą važiuot namo. (o kitą dieną ėjom pirkti naujo laikrodžio, nes jau manasis neveikė

) turėjau asmeninių daiktų sąrašą, kad viską vienu ypu susirinkt, kad nė dantų krapštuko mano pas jį nebeliktų, tą sąrašą nešiojausi rankinėj, tik tada jaučiaus gerai. Išmokau patylėt, pabūt mankurte. Suvokt, kad jei žmogus kažko neturi, tai neturi. Juk jei žmogus neturi kojos, mes tai priimam ir prisitaikom būt su juo, suprantam, ką jis gali, ko negali. Arba jei žmogus aklas. O jei žmogus neturi empatijos (jausminio intelekto), tai yra lygiai tas pats, neinplantuosi. Ir aš renkuosi, būti su juo, tokiu, koks jis yra, arba ne. Po pusmečio jau kiek apsipratau. Ir jis kažkiek pasikeitė, apsišlifavom. jo mama man pasakė tokią pamoką, labai jau paprastutę, bet man kaip biblija tarnauja. Tu, sako, paklausyk jo, numok ranka ir nueik. neimk į galvą nei į širdį. Man puikiai sekasi. Kai vėjus šneka, dar pridedu bla bla ir nueinu
Sakysit, ko kentėjau. tikrai ne sado mazo. aš visada turiu namus, galiu bet kada grįžti. esu dėl to, kad juk YRA IR TOKS GYVENIMAS. Kad niekas nesakė, kad viskas turi būti paprasta ir lengva. gal kad ankstesnės jo sugyventinės prognozės buvo, kad aš trumpam, kad dar per pusmetį turės šešias. gal sportinis azartas išsispręsti situacijoj, o ne pabėgti, išgyventi liūto narve. nusistatyt ribas, kiek prisitaikysiu, kiek nusileisiu, na o kur, šiukštu, negalima. Kad nesuprastumėt klaidingai, tai nėra, kad jis mane tiesiogiai žemintų ar skriaustų. skirtingos patirtys, skirtingi požiūriai, skirtingos nuomonės į viską. 7 metai mano gyvenimo ir buities vienai, tuo tarpu aš ateinu į dar neataušusius namus ankstesnės šeimininkės ir iš manęs reikalaujama to paties. tiesiog kaip naują sekretorę pasisamdžius, perduodi jai (čia tavo lovos pusė, tavo spinta, tavo garažas, arbatą darydavo man tokią, nes podagra, to ano man valgyti negalima), o ne kuri naujus santykius, naują gyvenimą.
po metų čia kažkaip, nutiko keistas triukas. lyg būtų nutaręs nuo pirmadienio būti geras. ir yra geras. tiek kiek sugeba
tikrai nėra, klajokli, kaip sakai, kad geriau, negu nieko. ankstesnėse temose ta mūsų tezė buvo pakankamai populiari. aš filosofiškai mąstau. juk viena būdama ne visada buvau laimina. Tai ir dabar ne visada esu. tai kas pasikeitė? tik tų problemų pobūdis. pirma, kaip čia man vienai su kažkuo susitvarkius. dabar "tas senas ožys va man pasakė taip ir taip"

tai koks tada skirtumas?

esminio jokio.

dar, kam man reikia to žmogaus. gal truputį ir nuo savęs pačios pabėgt. Natūra mano tokia biški depresova. tai jeigu dievas davė, gal ir reikia tokio, kietesnio biški, biški atsparesnio. Kai sykį dėl bėdos akvariume, (abu kalti ten buvom) taip supykau, kad išeidama trenkiau durim, kiek jėgų turėjau. Paskui galvoju, grįšiu iš darbelio, pasakys, man, gerbiamoji, tu čia mano durų nedaužyk. O jis tik žvengia, sako, galvojau, kad su visom staktom pareis

Juk silpnų nervų vyras būtų neatlaikęs

Kaip tu klajokli, į savas duris žiūri?
Gyvenimas yra toks koks yra. Svarbiausia yra tai, kaip tu jį priimi, interpretuoji, kaip ta taurė pusiau tuščia, ar puspilnė.