Tęsinys: kur rasti vyrą, kai tau... O ką, jei...

Ne, ne su IT, nors darbe su daug kuo tenka susidurti.
Tas laisvas grafikas kartais dar sunkiau.
O mirkset klientui rizikinga 😊 gal kai projekta baigsiu 🙂
Papildyta:

Nepriestarauciau
Pasirengusi net papildomas pareigas (mamos) prisiimti

Tik reikia darbdavio tinkamo

vėl grįžtam į pradinį tašką.Tai kur po galais tas tinkamas darbdavys( vyras)?

Na, tokia egoistė aš nesu ir niekada nesu buvusi.Čia jau kritinis variantas.

man idomesni pamastymai tu, kurie nugyvena vienoje santuokoje visa gyvenima, o ne n kartu skiriasi, kad ir su tuo laimingu paskutiniu kartu
vis tik skyrybos kaip paziuresi yra zmogaus pralaimejimas - ar tai pats buvai nekoks santykiuose, ar nemokejai gerai pasirinkti, ar neismokai kokiu savo vidiniu pamoku ir pritraukei netinkama zmogu.

nu jei klientas tai jo ir jei greit baigsis projekta saisku geriau palaukti

aha dar priedo valytojos, virejos, skalbejos, gydytojos, taxistes, psichologes, kriziu valdymo specialistes ir t.t.
Papildyta:

Tai va manes galit pasiklaustyti visgi 25 m kartu su vyru ne taip mazai ar ne?

Man labai patinka senuku pasiklausyti, kurie nugyveno kartu visa gyvenima, bet , ju realijos nebutinai sutampa su musu.
Bet visokios istorijos idomios, jei moteris sugeba iseiti is negeru santykiu ir susikurti gerus irgi idomu, ne visi gimstam pukiniuose pataluose ir ne visom klojasi gyvenimas tik roziu ziedlapiais be spygliu. visko buna.
Neziuriu as tai kaip i pralaimejima (skyrybas). As manau, tai gyvenimo pamokos, kelias, kuriame visko pasitaiko, o kartais gal toks likimas, o gal vaikam kazkokiem reikia ateiti, kaip jau pasakojau berods, as gimiau mamai is antros santuokos, nebutu ji issiskyrusi, nebutu manes, kitu vaiku...Ir siaip, aisku, jei butumem tokie protingi ir tobuli, neklystantys, gal is vis cia negimtumem
todel man, tos pischologes knygos pravercia, man tai jos labai prilipo, labai panasiai i daug ka ziuriu , gaila nesu Lietuvoje nueiciau i koki gyva jos seminara, bet planuoju rudeni uzsirasyti i jos online mokymus moterim Moters kelias....Nes kaip bebutu, daugumai musu tikrai truksta tu ziniu apie moteriskuma, save, seima, santykius apie daug ka..mokykloje mus moko mokslu, o apie gyvenima ziniu perdavimas pvz kaip teisingai pasirinkti, kaip tuos santykiu sukurti mes ziniu nelabai gavom, galu gale kaip vaikus aukleti...kazkur pasimete tarp kartu...

...Nes kaip bebutu, daugumai musu tikrai truksta tu ziniu apie moteriskuma, save, seima, santykius apie daug ka..mokykloje mus moko mokslu, o apie gyvenima ziniu perdavimas pvz kaip teisingai pasirinkti, kaip tuos santykiu sukurti mes ziniu nelabai gavom, galu gale kaip vaikus aukleti...kazkur pasimete tarp kartu...

Šitas žinias mes,moterys turėjome atsinešti iš savo šeimos, iš savo mamų ir močiučių.Mama man mažai apie tai pasakojo, tiesiog buvo nepriprasta, nes tarybų sąjungoje nebuvo nei sekso,nei moteriškumas nebuvo akcentuojamas.

O a.a močiutės neklausiau per savo durnumą.Va,ji buvo tikra moteris, tikra dama.Net su kuklia perkeline suknute atrodė elegantiškai.Va,jos žinių tai gailiuosi,kad neperėmiau.Kažką perėmiau, bet daug ką pro ausis praleidau.

Nes kaip bebutu, daugumai musu tikrai truksta tu ziniu apie moteriskuma, save, seima, santykius apie daug ka..mokykloje mus moko mokslu, o apie gyvenima ziniu perdavimas pvz kaip teisingai pasirinkti, kaip tuos santykiu sukurti mes ziniu nelabai gavom, galu gale kaip vaikus aukleti...kazkur pasimete tarp kartu...

Zinias apie save as suprantu kaip emocini intelekta. Siaip tevai turetu perduoti, bet pas dauguma jis zemas. Visgi dabar yra pilna knygu, straipsniu ir pagalbos is salies. Mano mokykloje buvo nemokamas psichologas, univere buvo psichologas (kainavo 15 lt kartui pas mokslu dr.), VU budavo organizuojami patyriminiai saves pazinimo kursai, trukdavo apie pora menesiu. As linkusi i savianalize ir lankiau juos, labai patiko, prisimenu iki siol. Ir zinai kame paradoksas? Kad nesurinko grupes pilnos per visa VU. Matai, zmonems duodi, o jiems nereikia. As visgi manau, kad dauguma gali save pazinti deka visu situ isvardintu dalyku, bet ne visi nori. O del moteriskumo, tai cia tai ne pitagoro teorema, kiekvienas savaip suvokia. As garantuoju tavo ir mano apibrezimas labai skirtusi, tad kaip tu vaikus mokykloje to ismokysi? 

Moteriskumas jau buvo padarytas, kazkokiu antros rusies. Tinkamu antros rusies sutverimui - moteriai. Moterys tos kurios jautesi save asmenybemis o ne vyru zaisliukais ar prekemis - pradejo net to gedytis

Tikrai taip.
Mano mociute mire kai man buvo 5, tetis is vaiku namu, tai nelabai turejau mociutes, o mama kaip ir sakot irgi darbas namai butis, nebuvo kada tom snekom ir pati ne kazin ka tezinojo, pirma vyra issirinko smurtautoja , paskui mano tetis tai geras zmogus buvo, bet jie nemylejo vienas kito ir maciau kaip nemeile visgi daeda mzones ir pradeda pyktis del mazgotes ne ten padetos.....
Sunkus laikai buvo musu tevam ir seneliam, karai, pokariai, nebuvo jauciu kada galvot kazka daugiau nei apie isgyvenima, mociute stengesi tik i mokslus visus issiusti, bet nebuvo pas juos kad pasikabintuy , prisiglaustu, kakziap kitaip ta meile rodytu, buvo toks supratimas, kad pavalge a, aprenkti , reisk aviskas gerai....Pas mane is mamos puses giminej nera labai laimingu santuoku, tik mama buvo karta issiskyrusi ,kiti gyveno kartu, bet kaip kates su sunim, tai nezinau pas mus kurioj kartoj tos zinios issibarste...
Papildyta:

To tarybiniais laikais tikrai nebuvo ir dabar nera , tik yra tokiu konkreciu moteru.
Tarybiniais laikasi pasisejo ta lyciu lygybes ideja, kad moteris turi buti inziniere, statybininke, traktoriste..
kaip ten viename kine tarybiniame, viena mergaite, paparsciausiai norejo buti mergiate, pasimaivyti pries veidrodi ir norejo buti mama, o jai mokytoja, tu ka nenori buti kosmonaute, traktoriste, nori buti mama?!?! gaila nepamenu flmo pavadinimo....

Sakyciau - tai dalis saves pazinimo, nes gi yra dar ir biologija ir mentaliniai dalykai, dvasia, intuicija ir t.t., ne vien jausmai ir emocijos, bet taip tai labai svarbi sfera, kuri deja be meiles is tevu, sunkiai vystosi pas zmogu...
Kai as augau net nezinau ar buvo psichologas musu mieste, psichiatras buvo, o va psichologo net neatsimenu, mokyklose budavo tik sesutes
Paskui jau kai aukstojoje studijavau, tai turejom ir nemazai psichologiniu dalyku ir tuo paciu uzsiemimu idomiu, nors man ta tema senai buvo idomi, skaitydavau visokius straipsnius spaudoje, kokie budavo.
o siuo metu tai tikrai pilna informacijos, tik atsirinkti tereikia ir knygu ,ir straipsiu ir kursu...o ta psichologe man butent rir patinka, nes ji tokia tikra, mane labai veikia erzinanciai tie feikinai kursai apie moteriksuma, vos ne sijonu lygyje viskas

O nenoras mzonem eiti kazkur, tai gal is seniau toks dar mastymas, jei reikia psichologo, reiskia esi durnelis, zmones aplamai labai ziuri neigiamai i visokius psichinius sutrikimus, vengia ir gydytis, ir kazkam pasipasakoti, nes paskui buna atstumti. todel gal ir pirmaujam savizudybiu skaiciumi, ypac vyrai...tokia tradicija vyram neiti pas bet kokius gydytojus

As manau, tai turi ateiti is seimos, aisku ir is pacio zmogaus, mokykloje galima butu nagrineti ivairias teorijas, nuomones, kelti diskusijas, bet nemokyti, kaip pitagoro teorema, tik sukelti vaikam demesi, nukreipti mastyma, lai patys masto, lai stebi save kitus...mokykloje dar nera nei moteru, nei vyru, jie dar tik formuojasi...
bet siaip visuomene tokai zaizdota, kad net nezinau , jei siemoje nera gerai labai sunku padeti tam vaikui su tomis strukturomis ,kas dabar yra...bet laimei tirkia vis daugiau demesio skiriama mentaliniai , emociniai sveikatai, saves paiznimui, individo gerbimui, kaip pas mus buvo sovietizacija , nuasmeninanti zmogu, tai vakaruose daug kur buvo banzycia su ta pacia funkcija, bet zmones atsigauna, tik kartais perlenkia lazda i kita puse..

Teko diskutuoti ta problema su ivairiu saliu "pilieciais"...
Siaip moteris turi rinktis tarp buvimo "specialiste, asmenybe, zmogumi" ir tarp buvimo "moterimi, mesa vyrams patenkinti, vilioti ir gal but juo isnaudoti ir is to gyventi"

Dar variantas buti mylima zmona, bet tai per daug retas atvejis ir mazai apie tai kas kalba.

Aisku daug moteru bando DERINTI, buti ir asmenybe ir grazia lele, bet atmetus isskirtinai gabias asmenybes turincias resursu - mazai kam tas pavyksta. Dazniausia gaunas pretenzijos be konkretaus turinio

mes visi pirma esam zmones, paskui turim lyti esam vyrai arba moterys, tie vyrai arba moterys gali buti arba nebuti geri specialistai, tevai, mamos, gali buti aferistai, gali buti alfonsai ar barakudos, nera taip kaip jus cia nupaiset as is vis nepazystu moteru kurios viliotu vyrus, isnaudotu ir is to gyventu. Yra graziu, moterisku moteru, kuriso laimingai gyvena santuokose, arba karjera daro, nu nera tie vyrai tokie pasaulio bambos, kad moteru gyvenimas tik apie juos suktusi arba mzona arba barakuda

kadangi ne karta cia diskutvaom apie isizeidimus ir del mano pasakytu kai kuriu fraziu kelios nares vis isizeidusios, tai nutariua pasidalinti, gal kam pravers gyvenime ir santykiuose su vyru tai ypac aktualu, taig,i praktikuokime sia mantra, kol pasveiksim

Įsižeidėte? Kažkas įskaudino? Tada atsispausdinkite šią mantrą, eikite prie veidrodžio ir išraiškingai skaitykite tol, kol nuoskauda išgaruos:)

Aš esu labai svarbus kalakutas ir neleidžiu, kad kas nors elgtųsi pagal savo prigimtį, jei ji man nepatinka. Aš labai svarbus kalakutas ir savo įsižeidimu nubausiu kiekvieną, kuris pasakys ar pasielgs ne taip, kaip aš tikiuosi. O! Tegul pamato, kaip tai svarbu – mano įsižeidimas, tegul gauna jį kaip bausmę už savo klaidas. Nes aš labai, labai svarbus kalakutas!

Aš nevertinu savo gyvenimo. Aš taip nevertinu savo gyvenimo, kad man net negaila praleisti visą bevertį laiką savo nuoskaudų apmąstymui. Aš atsisakysiu minutės džiaugsmo, minutės laimės, minutės žaismingumo tam, kad skirčiau šias minutes savo nuoskaudoms prisiminti. Ir man tas pats, kad šios dažnai pasitaikančios minutės suguls į valandas – valandos į dienas, dienos – į savaites, savaitės – į mėnesius, mėnesiai – į metus. Man negaila praleisti metų metus su savo nuoskaudomis – nes aš nevertinu savo gyvenimo.

Aš nemoku žiūrėti į save iš šalies. Aš taip nemoku pamatyti savęs iš šalies, kad taip niekada ir nepamatysiu savo surauktų antakių, papūstų lūpų, savo sielvartaujančio veido išraiškos. Aš niekada nepamatysiu, koks aš juokingas atrodau iš šalies ir niekada pats nepasijuoksiu iš savo nevykėliškumo.

Aš labai pažeidžiamas. Aš toks pažeidžiamas, kad esu priverstas ginti savo teritoriją ir reaguoti įsižeidimu į bet kurį, peržengusį mano nusibrėžtas ribas. Aš pasikabinsiu sau ant kaktos lentelę ,,Atsargiai, piktas šuo” ir tegu tik pabando kas nors jos nepastebėti! Aš apsupsiu savo pažeidžiamumą aukštomis sienomis ir man nusispjauti, kad per tas sienas pats nieko nebematysiu. Nebematysiu, net kas vyksta anapus, bet už tai mano pažeidžiamumas bus saugus.

Aš labai priklausomas nuo kitų. Aš taip priklausomas nuo kitų, kad negaliu nepastebėti nė vieno žvilgsnio, nė vieno žodžio, nė vieno gesto. Aš nuolatos seksiu kiekvieną, ir nuolatos vertinsiu, ką jie tuo nori pasakyti apie mane. Ir jei aš nuspręsiu, kad tai, ką jie galvoja apie mane yra neteisinga, – tai aš jau parodysiu jiems, kokie jie neteisūs! Juk tie, kurie mane supa turi pabrėžti mano privalumus, išryškinti mano didingumą, ir neduok Dieve, jie pasielgs ne taip. Aš įsižeisiu, kad nuslėpčiau – kaip stipriai aš nuo jų priklausau.

Aš – kitų vergas. Aš kitų žmonių žodžių ir poelgių vergas. Nuo jų, mano šeimininkų, priklauso mano nuotaika, mano jausmai, mano savivertė. Ne aš – jie – yra už tai atsakingi. Ne aš – jie – yra kalti dėl to, kas su manimi darosi. Ne aš – jie – turi kažko imtis, kad man taptų lengviau. Taip, man nesunku būti marionete – juk aš – kitų vergas.

Aš padarysiu iš musės dramblį. Tarsi leisgyvę musę aš paimsiu kito padarytą klaidą ir įžvelgsiu joje asmeninį įžeidimą. Savo dienoraštyje aš neparašysiu, koks puikus pasaulis, aš parašysiu, kaip niekšingai su manimi pasielgė. Aš nepasakysiu savo draugams, kaip labai aš juos myliu, aš geriau pusę dienos skirsiu tam, kuris mane įskaudino. Man teks į tą leisgyvę musę prileisti labai daug savo ir kitų žmonių energijos, kad padaryčiau iš jos dramblį. Juk musę labai lengva nuvyti ar net jos nepastebėti, o dramblio – nepastebėti neįmanoma. Todėl aš iš musių darau dramblius.

Aš vargšas, toks vargšas, kad neturiu savyje nė lašo kilnumo – kad galėčiau atleisti, nė lašo autoironijos – kad pasijuokčiau, nė lašo dosnumo – kad galėčiau nekreipti dėmesio, nė lašo išminties – kad neužkibčiau, nė lašo meilės – kad priimčiau. Aš tiesiog neturiu tokių lašų, juk aš labai, labai ribotas vargšas.

Aš labai nelaimingas. Aš toks nelaimingas, kad kitų žmonių žodžiai ir poelgiai nuolatos užgauna mano nelaimingumą. Juk aš labai svarbus kalakutas, bet nevertinu savo gyvenimo, nemoku pažvelgti į save iš šalies, mėgstu iš musės išpūsti dramblį, aš labai pažeidžiamas, priklausomas nuo kitų nuomonės ir, iš esmės, vargšas. Neskriauskite manęs, geriau pagailėkite. Todėl, kad aš labai nelaimingas.

Ar dar norite žaisti nuoskaudas?