o... dar vienas visiškai į temos temą:
Vaikystėje pas mano tėvus ateidavo jų draugai ir atsivesdavo savo dukrytę. Tada man pastoviai sakydavo: ji tavo būsimoji nuotaka.
O kiur dabar ta s.ka??? Kodėl aš dabar vienas???
Nezinau, kaip kitos, bet tekedama uz vyro nezinojau uz ko teku.
Del to, as manau, kad dabartine galimybe pagyventi iki antuokos yra GERIS.
*************
Tik stiprus zmones geba pasijuokti, rasti humoro krisla "beviltiskose situacijose".
Tai juk mes daugelis nežinome. Gal juoksitės, svarbiausias kriterijus vyrui tai buvo darbštumas. Mano senelio toks pamokymas buvo kai buvau vaikas, kad reikia, kad vyras būtų darbštus. Nesulaukė jis mano vestuvių, bet matyt įsirašė į pasąmonę tas tekstas. Ir kai dabartinis vyras pradėjo mane merginti, išsiaiškinau dėl to darbštumo ir tvarkingumo. Tokie aiškūs kriterijai. O paskui jau istorija nutyli kas ten buvo. Tai man todėl tarsi savaime suprantama, kad santuokoje abu turi dalintis darbais. Ir močiutė kai ko mokė. Ot mokyklą praėjau
Aš irgi pritariu tam pagyvenimui iki santuokos, nepulti kaip akis išdegus.