QUOTE(Limcamca @ 2019 10 10, 11:24)
<p>Kai žmonės gyvena vien tik sau, bijo iškišti nosį, nėra bendruomenės, gėda nueiti pas kaimyną, nes ko ten lysi, kai niekas nekviečia ir pan. įvyksta tokios tragedijos kaip Matuko, arba miršta seni apleisti žmonės vieni. </p>
[right][snapback]72517751[/snapback][/right]
Pritariu mintim. Gaila, bet siuometinis gerbuvis, atisradusios galimybes, kaip nekeista, mus visuomene padare egoistiska, tapome vartotojais.
As pasiilgstu tu laiku, kai kiemo bobulytes paguosdavo, kai nebuvo salia mamos.
Pamenu, buvau pirmoke. Grizau namo anksciau, karsciuodama. Pagal plana, tetis turejo mane pasitikti namuose, paruosti pietus, nuvesti tapybos mokytoja. Skambinu i duris, niekas neatidare, tetis gi darbe, kas zinojo, kad as susirgsiu. Ejo kaimyne pro sali, mato sedziu, knapsau nosim, snuduriuoju. Parvede i namus, nepatingejo svariais skalbiniais perklojo lova, nurenge mane, pagulde. Isvyre arbatos. Paskui suzinojau, kad nubego pas kaimyne kuri turejo telefona, per vargus surado mano teti, paaiskino kas nutiko...
Iki siol pamenu ir esu dekinga, uz neabejinguma.
Dabar pagalvojau, ar dar yra tokiu kaimynu...