Pagyvenus, tu lyg krikščionė ir šiaip rami, stabili moteris. tu net neklausi savęs, (ant tiek mus veikia kultūra ir internalizuotas žiaurumas, kas liečia gyvybes ir valgymą), kad mes neklausiam daugelio dalykų, priimam "for granted" daugelį dalykų.
Labai pravartu visiems pasiklausyti Melanie Joy, sociologijos profesorės. Yra youtube jos trumpi video.
J iyra parašius nuostabią knygą savo disertacijos pagrindu "Why we love dogs, eat pigs and wear cows".
M. Joy kalba apie carnizmą - tam tikrą mėsos valgymo psichologiją ir su tuo susijusį kultūros žiaurumą.
Atrodo keista, jog mes, žmonės, empatiškos būtybės, sugebame mylėti tik žmones ir dar tam tikros rūšies gyvūnus, o kitus valgome ir netgi manome ramiai turintys teisę tą daryti, nes esame "žemės šeimininkai."
Mūsų visai nejaudina nei gyvūnams keliama prievarta, nei aplinkosaugai keliamos problemos, našta visai žemei (visa gyvulių laikymo logistika: elektra, vanduo, kuras, žemės plotai pašarams, iš karvių išmatų susidarančios metano dujos, kurios prisideda prie šiltnamio efekto didinimo).
bet ypatingai, kam esame abejingi - tai žiaurumui gyvulių atžvilgiu.
M.Joy tai vadina išmoktu abejingumu. Taip pat ji kalba, kaip mumyse veikia visi gynybiniai blokai: neigimas, nenoras pripažinti, nematymas/atsiribojimas.
Juk skerdyklos permatomų stiklų neturi.
Logiška, jei taip reaguotų vaikas, tarkim, mano sūnus.
Indijoj jis matė vištas, rišamas po 5-6 ant dviračių varo iš abiejų pusių, ožką ir ožiukus, skerdžiamus ant tako.Tai mėnesiui buvo susilaikęs nuo mėsos valgymo.
Bet grįžo į "švarią" Europą ir jau nesuveda galų, kad gražiai supjaustyta mėsa tai tas pats gyvūnas, turėjęs galvą ir ragus, ir kojas.
Taip, suprantu, linkęs elgtis vaikas. Pas jį logikos ryšiai trūkinėja.
Tačiau keista, jog logikos ryšai trūkinėja ir pas suaugusius, nes visi ramiai sėdasi prie stalo. Visi galvoja, kad ok mylėti šunis, bet valgyti kiaulę - nieko blogo.
Jei būtume korėjiečiai (tėvai iš ten parvežė šuniena užpilamų makaronų), tai valgytume ir šunis/kates, ir turbūt nekvestionuodami sakytume: "taip valgė mūsų protėviai, taip valgom ir mes". o dabar daugelis dar nusipurto perskaitę etiketėje "šuniena".
Bet mes juk protingi:

sugebėjom istorijos eigoje kvestionuoti daugelį dalykų: moterų nelygybę, rasinę nelygybę. supratome, jog vaikų negalima diržu mušti.
Ir katėms nebadom akių, ir mokome vaikus zylučių celofaniniuose maišiukuose žiemą negaudyti (mano laikai

).
Tačiau (dėl pilvo) pateisiname didelio masto gyvūnų kančias, nuo gimimo iki pat skerdimo momento.
Įdomūs mes žmonės.
Ir visa tai todėl, kaip yra pasakęs biochemijos profesorius Campbelas, jog žmonėms lėkštės turinys yra intymesnis už mylėjimosi pozas, ir kelti klausimą dėl gyvūnų valgymo ar nevalgymo žmonės suvokia kaip kėsinimąsi į jų pačių intymumą.
Įdomu tai, kad mes tiesiog nekvestionuojame, daugelio dalykų nekvestiuonuojame. nes tai...tiesiog mums skanu.
Bijome, kaip M.Joy sako, jog susidūrę su tiesa, nebegalėsime išlikti tokie patys, privalėsime keistis, kitaip mums skaudės. Tuomet įsijungs mūsų neigimo ir kaltės blokai; mes ginsimės, ginsimės, ginsimės, kas iš esmės vyksta ir dabar.
Cambala, anoj temoj aš atsakiau tau dėl tarakonų ir parazitų: taip, aš juos naikinu, ką daryti. "Speciesism" nėra geras dalykas, nes neišvengsime gyvybės žudymo, kad ir augalų, vabzdžių ir tt, bet bent jau galime rinktis nežudyti tų, kurie turi pilnai suformuotą centrinę nervų sistemą, galvą, akis, kojas, gebėjimą justi pojūčius ir jausmus.