Priklausomybė nuo Ex

Brekcija, niekur tu nepadarei jokių didelių "klaidų", kaip čia kažkas bando užrodyti....

Tavo vyro elgesys man primena kitų žmonių/Holivudo aktorių istorijas. Vat draugavo Johny Depp su Vanessa Paradis virš 12metų, du vaikai, ir nepasipiršo...išsiskyrė, ir opt, iškart pasipiršo kitai.... nnn tokių istorijų.
Ironija ta, - kad tipo atseit vyras subrendo, santykiams, santuokai, todėl greičiau pasiperša kitai... nu įdomi interpretacija...taip išeina, jog buvęs žmogus 10-12metų nugyventas žmogus ir santykiai su juo yra toji treniruotė "tikriems santykiams". (??)

tavo vietoje tik .. nebūčiau gyvenus tiek ilgai kartu, taip anksti sušokai vaidint šeimą, jis priprato prie tavęs, ir...razliūbil kaip sakoma.
galbūt tai vienintelis tavo neatsargumas, bet nenoriu pasirodyt pernelyg konservatyvi, juk čia visi/visos labai už susimetimą..man kaip tik svarbu laisvė, ir geriau jau aš amžinai "draugaučiau" nei būčiau amžinai susimetus...ir turiu tam begalę argumentų, kodėl.

Dėl jausmų kitam žmogui. vadinas, toks nepasitaikė dar, o toks tikrai yra , kažkur jau gimęs, kažką jau veikia, skiriasi galbūt su kita, kad ateitų link tavęs, mąstyk pozityviai, laisvėk, dirbk su savim, ir kai stipriai nori, keities, leidi sau verkt, pykti, tekėt visiems jausmams laisvai, (svarbu ir paleisti!!! - kad ateitų kitas....nors reikia ir leisti skausmui šalia žingsniuoti (svarbu, nebūti užvaldyta jo) ), tuomet ...tuomet...(populistškai kalbant) visa Visata, kaip sakoma, ima veikti pagal tavo norus.

p.s. o Įdomučia patirtis lb daug ką pasako apie jį patį, kaip jis pats vertina savo visas ex...ir santykius su moterimis apskritai. nemažai privaidinęs, kokia jam šeima svarbi.

given444, didziausia klaida yra meluoti sau, noreti santuokos, o gyvneti be jos, taikstytis su kito norais, pildant juos, paminant savo. 10 metu iliuziju, vilciu ar ne prabanga, kai moteris norejo isteketi ir gyventi seimoje? O svarbiausia ji tai garsiai deklaravo, ne taip kaip kitos moterys, tyliai vildamosi, o gal statusas pasikeis.

Tau asmeniskai, raso, samoninga sugyventine, kuri buvo istekejusi, bet is esmes niekada nenorejusi santuokos, nes man santuoka nera vertybe.
Beje, klaidos tai nera kazkas baisaus tragisko, ar tai ko zut but reikia atsikratyti, vengti, paneigti, ar permesti. TAi gyvenimo duotybe, jas daro visi, bet ne visi sugeba jas suvokti, o nesuvokdami ismokti gyvenimo pamokas.

Jei tau gyvenimo svaistymas yra ne klaida... OK
Jei tau ultimatumo reiskimas, ivarant save pacia i kampa ne kalida... Ka daugiau gali pakomentuoti.

O aktoriu pvz. isvis ne prie ko, ypac Deppo ir Vanessos. Vanesa buvo, yra samoninga sugyventine, niekada nenorejusi isteketi.

Kad situcija reikia palesiti, pritariu. Bet ne pritariu, kad reikia i ta neva paleidimo procesa "isijausti", kitaip tariant uzsiimti savigaila, tai beprasmis veiksmas, inesantis i siela destrukcija. Saves gailejimasis isbalansuoja zmogu, ismusa is po koju zeme. Viskas gerai su saiku.

As skaitau brekcijos istorija ir suprantu, kad siiitas tiik vienas, kuris dominavo jos gyvenime. Todel ir baisu. 30 ies tureti ir telktis tik i viena berna...?. kodel tiek metu reikejo aukotis del vieno, kuris aiskiai sake, kad neskuba, jam teikia karjeros ir nk daugiau?
Jei ka, tai as buvau is tu, kuria panasiai brekcijos vyriokas vede. Pazistama draugo bendruose vakareliuose. Tiesiog jei mano vyras noretu tuo metu vesti savo mergina - tai vestu. Mums tuomet niekas nesukliude - nei jo mergina, kurii uz jo norejo isteketi, nei mano vaikinas su pasalinem problemom.

Brekcija, negi per jusu amziu nebuvo kitu jums simpatizuojanciu vyru? Kam laikytis uz praeities siaudo? Juk neverta. Paleiskit praeiti, kad ateiciai netrukdytu .

Ar kam nors iš šono irgi atrodo jo vedybos greitos ar čia tik man taip, nes vis dar turėjau jam kažkokių likusių vilčių?

Na man tiesiog neišėjo taip greit įpult į naujus gilius santykius... Aš per tą laiką daug nagrinėjausi psichologijas, lankiau sportus...daug daug dirbau...pradėjau vėl studijuoti...atsidaviau šeimai (mamai padėjau)...kažkaip na taip, matyt darau klaidą - kad labai noriu gyvenime stebuklų - kad viskas įvyktų savaime...

Nera jokiu klaidu, ne tas zmogus ir viskas, nemylejo matomai taves is tikro, gal patikai, gal buvo smagu tik tiek. O gal ta kita pastojo ir teko vesti daug gal bet jei issiskyret tai matomai nesusiejo kazkas, kaip ir sakiau geriau anksciua,nei veliau..

Ir ko tu uz tu vestuviu taip uzsiciklinusi, atrodo tau svarbiausiasi tikslas gyvenime isteket, ar taip tik atrodo?

Ar tau buvo svarbiau gyventi su tuo zmogum ar isteketi uz jo? ka manai vestuves butu pakeitusisos, dar istempusios kelis ekstra metus?

As visada sakiau, jei zmogus nori bendru vaiku , tai reiskia myli, jei ne, tai kazin ar ta meile yra, nu cia toks mano subjektyvus poziuris ir priedo aisku mylintis vyras visada pats pasipirs ir leis merginai spresti nori ji teketi ar ne... 

O jei tikrai nori isteketi ir tau tai labai svarbu, tikrai nederetu tada pulti gyventi kartu.

Gerai Given pastebejo, juk draugyste tai tas romantiskiausias, graziausias periodas, kam pulti i ta buiti, aisku kiekvienas periodas savaip grazus, bet tai ir reikia viskas isskanauti, pasimegauti ir neskubeti ir bent sulaukti pasipirsimo  

Čia mažumėle patikslinsiu - mes buvom 6 metus kartu, ne 10 (tiesiog tame tarpe iš jų 4-5 m. gyvenom kartu).

Na, aš tokia prisirišanti, niekada nenorėjau milijono vyrų. Taip, iki jo turėjau simpatijų, trumpų meilyčių-padraugavimų. Bet jis buvo pirmas rimtas, su kuriuo susimetėm gyventi. Taip, aš pati pripažįstu, kad padariau klaidą taip impulsyviai ir spontaniškai susimesdama, pat isau jau esu tai išaiškinus. Aišku ir mano aplinkoje yra laimingų baigčių - gyveno kartu, pasipiršo, susituokė, vaikai... Bet pas mane užbuksavo situacija. Jis pradėjo baidytis, mes įsivėlėm į krizę. Aš tiesiog pradėjau jaustis nesaugiai neištekėjusi už jo, ir be to - aš labai stipriai pradėjau norėti vaikų su tuo žmogumi, įsivaizdavau tai. Norėjau normalios šeimos, atrodė, tai natūralus santykių žingsnis, evoliucija, turim eiti į priekį, natūraliai to norėjosi.

O dabar... kitos simpatijos... šmėkšteli simpatijos, bet viduje man blokas, va dėl to ir užvedžiau temą - vakar pradėjau galvoti, kad matyt turėsiu tiesiog su nauju žmogum priversti save pradėti santykius galvodama apie ex, jei nenoriu likti viena. Nieko nepadarysi, ta praeities šmėkla matyt dar bus šalia ir vaidensis ir gyvens širdyje. Klausimas tik - ar lieku gyventi viena su šmėklom, ar einu gyventi su kitu vyru galvoje slėpdama šmėklas...

Man matyt reikia perskaityti knygą "Moterys, kurios myli per stipriai". Na prisirišau prie to buvusio žmogaus, jaučiausi jam įsipareigojusi, ir velnias tai vis dar yra mano širdyje. Dar po išsiskyrimo mes bendravom...

Kai kurie žmonės man sakė: "tai, ką tu nori - aišku vyras ieško kitos"

Cambala, o tu pažinojai tą savo vyro buvusią merginą? Ta prasme jūs kartu leisdavot laiką? Įdomu išsaiškinti, kaip jaučiasi tos naujos žmonos, žinodamos, kad atėjo miegoti į pažįstamos merginos lovą...gyvena tame pačiame bute, kai matė mus kartu visus 6 metus... Čia jei girdisi mano pyktis, tai jis ne tau asmeniškai, aš tiesiog jai tokį pyktį jaučiu. Buvo laikotarpis, kai būčiau galėjusi jai trenkti gatvėje... Taip šlykštu žinoti, kad jo būsima žmona visus draugsytės metus buvo čia pat...o tu net neįtarei, kad galbūt ji jai toookia miela...

Aš suprantu, kad turiu paleisti, aš dirbu su tuo, medituoju, kartoju tai sau kaip mantrą.

Bet iš tiesų - kaip tas paleidimas vyksta? Aš vis laukiu, kada tai įvyks - neatsiriša mazgelis galvoje  

Iš tiesų ir pati jau supratau, kad nemylėjo jis manęs, kad pati kvaila ir kalta, kad dar tiek ilgai ištempiau, jau senai jis man sakė, kad nenori šeimos, aš pati per savo naivumą ir kvailumą tempiau ir kažko tikėjausi, na kad atseit "reikia neskubėti priimti sprendimų/gal jam sunkus metas/vyrams baisu įsipareigoti". Bullshit

Nieko gero jau kartais apie jį ir nebegalvoju, sutikusi dar kažin ar norėčiau ką pasakyti, tiesiog nieko, ką galima jausti dar tokiam žmogui. Man jis kartais sukelia jausmą, kad jis tėra pašlemėkas mano kelyje. Taip, kažko išmokau iš santykių. Bet tai net ne draugas, kokiu jį ilgai laikiau.

Dar noriu išsisakyti - gal čia bus pamoka kitoms naivuolėms Bet tai kokia aš dar durnelė buvau PO išsiskyrimo - jis man rašydavo, kad tipo kokie sunkūs tie nauji mokslai, kaip naktimis neišsimiega, kaip neturi niekam laiko. Ir aš durnė TIKĖJAU )) Linkėjau jam stiprybės, rašiau, kad tipo suprantu, gerai, kad taip nusprendė - kad tegul siekia savo profesinių tikslų, gal pagaliau taps laimingas, kai tikrai pasieks kažko savo karjeroje. Jis man net sakė, jog mokslai tokie intensyvūs, jog net neįsivaizduoja gyvenimo kartu su kažkuo.

Ir tik PYST - mokslai nesutrukdė nei draugauti, nei vestuvėms pasiruošt...

Blem blem...nu kokio durnumo aš esu??? )) Nebūkit mergos tokios kvailos, nu netikėkit tais bernais, nenori būti su jumis - pasako tai - ir metat per tvorą... man protelis tiek nenešė, aš bandžiau būti kantri ištikima draugė. Kvaiša

As manau, kad jus jo nemylejote pirmiausia. Nezinojote, kodel jis taip galvoja, o ne kitaip. Aplamai kas jo tas vidinis pasaulis. Jis buv tiesiog aktorius jusu vadovaujamame teatre.
Matyt vieta buvo patogi, tai gyveno kartu, bet jis nesijaute, kad tai jo gyvenimas.

Aisku tai prielaidos. Bet mes visi vertiname pagal detales kurias teko patirti. Moterys nori, kad jomis gyventu dometusi, bet pacios reta ta sugeba. Na kai kurios siek tiek sugeba ir tai jau atrodo stebuklas, minimuma sugebet butina.

Faktai...
Jis po issiskyrimo rase, matyt jaute kazkokia pareiga, nenorejo visko nutraukti, o jusu role buvo teisejo ir nuosprendzio vykdytojo. Duotas teerminas dar palaukem ir vykdom nuosprendi.

Reikejo aiskintis priezastis. Aiskintis, tai ne formaliai paklausti ir isklausyti koki nesamoninga paaiskinima (darbas trukdo santuokai ar atvirksciai), nes tai panasu i anekdota pakikenimui prie kavos. Isgirdus kvaila paaiskinima yra impulsas kur kas labiau pasigilinti i priezastis, o ne pasitenkinti bet kuo.
Manau, kad jums tinka santykiu pavirsutiniskumas, man pav netinka. As jau geriau patyrinejant viska sugriauciau bet negyvenciau iliuzijose.

Tokie dalykai turi reiksme ateiciai, nes nieko nekeiciant - nesikeis ir busimi rezultatai

Sakoma, kad susitaikymui su skyrybomis reikia puse draugystes laiko. Tai jusu atveju viskas kaip ir turejo susitvarkyti...Labai sunku duoti kazkokiu patarimu, nes as labai greitai paleidziu zmones. Ir po skyrybu labai samoningai istrindavau juos ir viska kas susije is gyvenimo. Nebendraudavau isvis, uzblokuodavau FB, kad nematyciau ju nuotrauku, ismesdavau nevertingas dovanas, visokius atvirukus...

Pabandykite tikrai paskaityti knyga apie moteris, kurios myli per stipriai, paieskokite straipsniu apie issiskyrima (psichologu parasytu tikrai daug yra), sportuokite, uzsiimkite veiklom, nebukite viena...

Jus dabar stengiates analizuoti kodel buvo taip kaip buvo, kas kaltas ir pan. Gal nebevertetu? Gal reikia tiesiog stengtis nebegalvoti, nustoti grizti prie tos temos? 

Juss priestaraujate pati sau. Tai palikot issiskyret, tai buvot kantri istikima drauge. Viskas viename? Tai neimanoma. Galima apgaudinet kitus bet ne save. Jo cia nera ir niekas jam komplimentu neraso, tiesiog ieskoma klaidu. Jus tikrai primenat mano viena drauge su kuria irgi 6 metus "draugavom".
Man jos gaila buvo, bet ji irgi zaide ta pati zaidima, pastoviai gasdino palikimu ir karrtu tikejo, kad mes skirti vieni kitam.
Karta, kai ji "paliko", n-taji karta - atgal jos jau neileidau. O ji nuosirdziai galvojo kad ja isdaviau.

IDOMUCIA - ar jūs vyras ar moteris? kažkodėl akimirką pagalvojau, kad vyras?

Na tai nežinau, išėjau, nes jis man aiškiai vieną vakarą n-tąjį kartą pakartojo - "aš nenoriu". Mes išsiskyrėm taikiai, aš jam darkart pakartojau - kad myliu, noriu su tavimi šeimos... Nebuvo dramos - aij durniau tu, eik po velnių. Ne, mes apsikabinom, atsibučiavom, jis net pasakė - "tu niekada manęs neprarasi, atrodo, kad tiesiog išvyksti į kelionę". O paskui kurį laiką vis parašydavo - kaip sekasi, kaip gyveni, atleisk kad tave įskaudinau, va kaip mokausi - man buvo gera sulaukti jo laiškų, nes ilgėjausi jo, sunku buvo, berašant pradėjau galvoti, kad gal dar yra vilčių - iš dalies pradžioje tikrai tikėjau, kad jam reikėjo susitvarkyti savo profesinį gyvenimą, nes buvo metęs 3 magistrus iš eilės... Tikrai galvojau, kad na žmogus negali gyvendamas su manim koncentruotis į mokslus. Kad vyrui svarbu profesinis gyvenimas, gal net svarbiau nei moterims, kurios gali iš dalies save išpildyti susilaukdama vaikų. Ir taip mes rašėmes karts nuo karto (kartą į 1-2 mėnesius) gerą pusmetį...aš jo ėmiau laukti. Vėl užsimaniau natūraliai progreso...ir jo nematydama vėl pradėjau jaustis tampoma ir pasakiau - baik man rašinėti, jei nieko čia nereiškia ir nenori, juk matai, kad aš prisirišu ir laukiu.

Iš Šviesos - taip ir buvo, šią vasarą/pavasarį pajutau pirmąkart palengvėjimą ir vilties radimąsį, kad galėsiu būti ir su kitu žmogumi (buvo praėję 3 metai), mano savijauta jau stipriai tvarkėsi į gerą. Mane išmušė iš vėžių žinia, kad jis JAU vedęs mūsų bendrą pažįstamą. Tai juk iki vedybų dar reikia padraugauti, pamilti ir suvokti, kad va ta moteris - mano gyvenimo moteris, noriu jos visam likusiam gyvenimui. Net man tai netoptelėjo per pirmus draugystės metus, aš tai pradėjau suprasti po gerų 3-4 metų.

Mane jo vedybos su man žinoma mergina sudaužė. Man šitas jo poelgis sukelia išdavystės jausmą. Kad taip greitai ir kad būtent ją. Beje, jis apie ją yra atsiliepęs kažkada kažkaip nelabai kaip, man pačiai ji nelabai patiko.